Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Balbina Balbina

Rypu rypu

Rekomendavo: Gija_


Pradėjau gerti antidepresantus, pradėjo nepažinti šuo.
Vaikštau po sodą, krizenu, mostaguoju rankomis, šnekinu apipuvusią antaninę: Antanai Antanai; plekšnoju Aukso Ranetą: aukso aukso, Antanai, aukso. Negana – slenku iki žirninės, Gruodų karalienės, pagaliau iki dieduko, dar prieš karą iš Martišiaus medelyno nešusio po obelį ir vis sodinusio sodinusio. Ateitį. Be ateities. Diedukas ilgai rūdijo Komijoj, sodas žydėjo dievui, obuoliai krito tiems kitiems, dieduką rūdimis užleidusiems.
Antidepresantai praranda poveikį, kai pasiekiu dieduką. Rankos dreba, liūdesys krapšto akis, nunarinu galvą ir sprunku iš sodo. Aplinkui kaimas, žmonės, nėra kur eiti. Nėra tuščios erdvės. Nėra kur eiti. Tik į kambarį, tik į lovą.
Guliu guliu guliu.
Pavakarėj mano smegenyse padidėja seratoninas, kilstelna apstingusį kūną iš lovos ir liepte liepia eiti. Klausau. Mėginu. Negaliu eiti – nuosavas šuo nepažįsta: urzgia, šiaušia sprando keterą, akys krauju nusruvę. Net neabejoju – puls.
Kai pradėjau gerti antidepresantus, šuo tapo vegetaru: mėsos nė į snukį, nuo kraujo viau viau, kosčioja ir vemia. Ne šuo, o plaštakė. Be mėsos turėtų būti žmogiškesnis, bet viskas atvirkščiai: nasrų nesučiaupia, iltys kyšo per pusę metro, seilės drimba ir balomis telkšo. Siunta tik ant manęs. Ant svetimų nė kiek: jokių svetimų mano namuose jau kelinti metai nepasirodo. Tai ko siusti? Šiaip nesuprasi, kas tuos antidepresantus geria: šuo ar aš. Aš mėsos nevalgiau. Dabar užsimaniau. Nukirtau vištai galvą, paspyriau prie kulbės, šuo nepuolė džiaugsmingai jos tampyti, kaip kad aš negyvą vištą. Ne ne. Kepštelėjo letena numėlusią skiauterę, nutaisė liūdną žvilgsnį, stryktelėjo ant kruvinos kulbės ir sustaugė. Iš karto saulės aptemimas: takšt, akimirkai viskas pajuodo, nutilo: nei lapų šnarėjimo, nei paukščių tarškėjimo. Tik kelias sekundes. Nuo šuns staugimo.
Mano keistas elgesys ir nei šiokios, nei tokios nuotaikos peršoko šuniui. Vargšas šuo. Siunta ant manęs. Tupi prie lovos ir neleidžia eiti. Bandau jam įrodinėti, girdi, negalima taip su žmogumi, ir dar savu žmogumi. Negalima taip žmogaus į sieną mūryti, neleisti nė krustelti.
- Urr urr urr urr urr.
- Sakyk aiškiau. Matai, kad mano atmintis sudilo nuo dirbtinių sapnų ir dirbtinių iliuzijų.
- Urr urr, - kapt už šlepetės, ačiū dievui, tuščios. Kitaip, ko gero, vėl kraujas, vėl staugimas, vėl saulės užtemimas.

Mano psichiatras įtikinėja, kad šuns nėra. Tai mano vaizduotė. Neprieštarauju. Šypteliu: nėra tai nėra. Vis tiek jo viršus bus, ką besakyčiau. Dar prideda tablečių. Šuo nedingsta. Sulėtėja, sustorėja, gal net sutinsta, viską daro kaip suparaližuotas: prie Aukso Raneto svyra svyra į šoną, sustoja, kelia kelia koją, čirioja čirioja čirioja. Sugebu net dešimt kartų spustelti fotiką. Dar šimtą nuotraukų padarau, kai mano šuo stovi pasviręs iššieptais nasrais. Nuotraukose aiškiai matosi ilgos iltys, aptrupėję, pakirmiję; dantenos su pūlinukais, kraujingos. Jam avitaminozė, C trūkumas. Susigėstu. Depresija sustiprėja. Tas kraujingas nuotraukas suplėšau, sunaikinu savo kaltės įrodymus, puikiai žinau – už neprižiūrėtą gyvūną – kalėjimas. Nežinau, ar ilgas. Žinau tik, kad baisesnis negu už žmogaus kankinimą.
Psichiatras netiki įrodymais. Žiūri į 110 šunų, suguldytų ant jo stalo, net akinių neužsideda, suka iš karto į šoną. Kas per žmonės. Gailiuosi, kad neatsivedžiau paties šuns, iššieptume abu nasrus – gal tada pamatytų, kas yra kas.
- Ką šiąnakt sapnavai?
- Ką žinau. Jūs geriau žiūrėkit į šunį.
Nežiūri. Glosto man petį:
- Na na, nusiramink. Suskaičiuok iki dešimt. Užsimerk. Stenkis prisiminti sapną.
Stengiuosi. Gal net perdaug. Staigiai trinkteliu galva į fotelio atlošą, viens du trys keturi penki šeši pasiekiu aštuoniasdešimt aštuonis, stengiuosi ne tik skaičiuoti, tuo pačiu metu bandau užmerkti ir akis: dešinė pasiduoda, kairė – ne. Žiūri į vakarykštę naktį, į kuprotą dieduką, susmukusį po Gruodų karaliene, apkabinusį šunį, linguojantį ir rypu rypu:
- Mano vaikai, mano vaikai visi bepročiai. Mano anūkai bepročiai.
Prieinu. Nežinau, ką sakyti. Tiesos nenuneigsi. Bet vis tiek reikia. Reikia raminti, mėginti apgauti. Nežinau, kaip. Paglostau.
- Dieduk, neliūdėk. Mano glostanti ranka – ne beprotė.
Šuo urr urr. Kramst glostančios rankos didįjį pirštą, kramst patį galiuką ir prarijo.
Sukioju ranką, keliu prieš saulę, o diedukas dar labiau rypuoja:
- Užteks tų pirštų. Duok šuniui ir kitus: smilių bevardį, tegu sulygina su mažyliu. Keturi vienodi broliai. Keturi vaikai. Keturi bepročiai. Užteks tau tų pirštų. Kad tiek proto turėtum.
- Eik tu sau, dieduk. Tu manęs nemyli.
- Va va, beprotė. Apie meilę. Nori meilės?
- Noriu.
Visai susipainioju. Jeigu sergu depresija, norėti – gerai ar blogai?
Rypu rypu:
- Vaikai geria. Visi vaikai geria. Anūkai irgi.
Rypu rypu.
Negaliu sutikti. Kilsteliu didžiojo piršto liekaną:
- Dieduk, ne taip rypuoji. Negeria. Anūkai negeria.
- Negeria? Tu negeri?
- Aš – ne.
Gruodų karalienė bupt obuoliu į pliką mažutę jo galvelę. Diedukas iš lėto traukiasi traukiasi riečiasi: išdžiūvęs obuoliukas.
- Negeri? Tablečių negeri? Valgai? Tabletes valgyte valgai? Dar blogiau.
Dar labiau rypu rypu.
Mano šuo puola mane. Sugraužia visą viršutinę mano dalį: galvą, kaklą, krūtis, šonkaulius, kepenis, širdį, plaučius. Lieka tik plaštaka su lygiais pirštais. Ji prisiridena išdžiūvusį obuoliuką ir įsimeta kišenėn.
Klapteliu tą obuoliuką ant psichiatro stalo, šalia šimto dešimties šunų.
- Va, viskas. Išgirdau balsą.
- Kokį?
- Aišku, dieduko.
- Ką sakė?
- Vaikščiok mano sode. Vaikščiok, ten šuo nepuls.
- Ką manai?
- Kad tikrai nepuls. Niekada sode nepuola.
- O apie dieduką?
Čiumpu nuo stalo išdžiūvusį obuoliuką, suspaudžiu saujoj ir išeinu. Ko tas beprotis psichiatras nori iš mano dieduko?
Šuo įkalino mane ne tik lovoje. Įmūrijo į sieną. Kiša iššieptą snukį artyn ir artyn. Bandau pastumti sieną, ne – nepavyksta, net nepajuda, dieduko sumūryta, senoviškai, šimtui metų.
Staiga galvoje krepštelna seratonino milimilimiligramėlis, jis sako, tu neesi bejėgė, tu prisipumpavus antidepresantų, tu gali priešintis, gintis, tu gali nugalėti šunį.
Tvoju trumpų pirštų plaštaka šuniui per iššieptą snukį, dar sykį. Stabtelnu: negerai mušti šunį. Labai negerai daužyti nuosavą šunį, sergantį išprotėjimu. Gal tik depresija.
Duriu trumpirščiais į išverstas akis, tos kaip pernokę obuoliai trinkt į sieną, tekšt atgal į kraujuojančias šuns akiduobes. Sušoko į savo vietas, kruta, sukasi, ratais ratais, vėl nusitaiko į mane ir bumpt tiesiai į mano suėstą širdį. Matau, tikrai matau, kad manyje jau kruta ne šuns – dieduko akys. Aš dar labiau į sieną. Šuo nė krust.
Rypu rypu rypu:
- Vaikeli vaikeli.
- Šalty alky šalty alky.
- Būtyje nebūtyje mirtyje.
- Lagery lagery, vaikeli, alkyje, šaltyje, nebūtyje, dešimt metų nesavyje, aš vis tiek ilgėjaus gyvenimo, paprasto nepaprasto gyvenimo, paprastos nepaprastos duonos, šilumos, žodžio.
Bandau surasti savo širdį: noriu ištraukti dieduko akis iš savo širdies, kad negraudintų. Bet mano širdį suėdė mano šuo. O dieduko akis matau šalia žvėries nasrų. Tiesiu ranką:
- Nepyk nepyk. Mane graužia. Graužia ir graužia. Smailūs dantys taikos man į gerklę. Aš bijau.
Dieduko akys vėl šoktelna iš manęs, suėstos iki pusei, šoktelna į akiduobes, sukasi, mirksi, kraiposi, opt – į manąsias akis.
- Nebijok nebijok. Tavo gyvenimas toks paprastas, toks sotus, toks spalvingas.
Keturių akių: savo ir dieduko – man perdaug, netelpa galvoje, prikimštoje antidepresantų. Pradeda krebždenti ausyse. Akys ausyse. Krapštau dieduką iš savo ausų.
- Išlįsk. Netelpi tu manyje. Išlįsk. Mano galvoje nėra laisvų vietų: nei tavo akims, nei tavo ausims.
Diedukui nė motais. Spardosi, trankosi mano makaulėje, traiško visas sugertas tabletes, išspiria jas pro ausis. Atsiradus laisvos vietos, susirango kamputyje, sukiša kojeles į giliausią smegenų vingį ir spriktelna man į smilkinį iš vidaus.
- Nu, pirmyn.
Sudžiūsta į obuoliuką, jo kotukas kutena man paširdžio nervą ir vis rypu rypu:
- Melskis, vaikeli, melskis. Nereikės depresijų.
Įsidrąsinu, bandau paglostyti šunį: amt, dar kartą patrumpina užsilikusios rankos pirštus.
- Bijau bijau.
Rypu rypu:
- Nebijok, viso gyvenimo joks šuo nesuris. Gal apgrauš, bet liks ir tau.
- Bijau bijau.
Rypu rypu:
- Nebijok. Jei manęs dešimt sibirų nesugraužė, kaip tave vienas šuo gali suėsti?
Tikrai. Su „Sveikom Marijom“ tekinom į sodą.
Pradedu gyventi sode. Ir valgyti, ir skaityti, ir megzti. Jau numezgiau pirštinę. Su tūkstančiais pirštų. Nevienodo ilgio. Diedukui.
2012-10-31 20:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-09 20:04
Lengvai
žavinga, o kaip gi, bet prie viso to žavesio trūksta toio gero ir stipraus vinies. iš manęs 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 18:38
augaviskas
Buvau pamiršęs ir sugrįžtu pagirt už taiklumą. Štai kas išskiria iš kitų prozos autorių ir manau, kad susitelkus į kokybę, o ne į didesnę apimtį, rezultatas būtų puikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 18:28
augaviskas
Už pirmas dvi-tris ir paskutinę pastraipas duočiau 5, o pagrindinė dalis man pasidarė mažiau įdomi, besikartojanti, ištęsta, įprastesnė (nors gerų vietų ir ten radau). Bendras įspūdis – nei ryškiai depresiška, nei ryškiai ironiška, nei ypatingo siužeto. Užtat vietomis gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 13:20
grynasgonzo
Spoileris: Diedukas yra antropomorfinis aštunkojis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 01:59
Gija_
Ispejimas: atsargiai, piktas suo!

Pries skaitant patartina pasiskiepyti nuo pasiutliges.

Viena, ko tikrai norisi atsisakyti - suns avitaminozes (visam kuriny "nusisnekama" rafinuotai, o ten kliurka, nusivaziuota toj vietoj, man asmeniskai). Dar gi pasikartojimus kai kur nukirpciau. Arba nukasciau. Am am am.

Puikus darbas. Pasiutpolke, ne kitaip.



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-03 21:10
dailiulia
Man taaaip patiko! Dėkoju už šį tekstą. Pati truputį linkusi į šizą, tai labai. Tikrai :)
P.S. Pradėjau skaityti anksčiau, dabar grįžau - įspūdis toks pat stiprus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-31 23:58
Marquise
Perskaičiau pirmą sakinį - galvoju "bus gerai".

Perskaičiau sekančią pastraipą - "ne - nieko gero nebus" mąstau.

O toliau visiška, šimtaprocentinė šiza. Man labai patiko. Nerealiai perteikta visa liguista būsena.

Duodu V šįkart :)

Gal kiek per daug, bet pradžiugino mane tavo šitas darbas. Toks nuoširdžiai išgrynintas "kitoks".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą