Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nori, papasakosiu, ką veikiau vakar? Ai, nors ir nenori, vis tiek papasakosiu. (Nebežinau, kuo užpildyti tą klaikią tylos pauzę, besitesiančią nuo pat tada, kai susipažinom).
Tad klausykis.
Vakar buvau miške. Taip taip, tame pačiame, kuris jau nežinia kiek metų beprasmiškai žaliuoja šalia mano namų. Keista, nes aš jame apsilankiau pirmą kartą. Anksčiau vis nesugalvodavau priežasties, ko man į tą mišką reikia.
Šįkart sugalvojau.
Aš ėjau pasikarti. Nes kažkaip nusibodo gyventi. O kadangi skausmo bijau, o "auksinei adatai" pinigų neturiu, nusprendžiau pasikart. O pakeliui dar spėsiu apžiūrėti mišką (prieš nusibaigdama, bent jau žinosiu, šalia ko gyvenau visus septyniolika metų).
Bet, kaip matai, nepasikoriau. Dėl pačios banaliausios priežasties. Neradau tinkamos šakos. Gali įsivaizduoti? Prakeiktame pušyne nebuvo nė vienos šakos, kurią galėčiau pasiekti! Šlykštu. Tikras pasityčiojimas. Bandžiau lipti kamienu, bet tik nusibrozdinau kelius ir iki gyvuonies nusilaužiau kairiojo nykščio nagą...
O kadangi aš nepratusi prie tokių šlykštybių, kaip žaizdos, kraujas ir panašiai (tėvai juk mane taip saugojo, kad, rodos, nė mėlynės niekad nesu turėjus), mečiau tą beviltišką užsiėmimą.
Atsisėdau ant takelio pagalvoti, ką dabar galiu nuveikti. Nes mane vėl ėmė kankinti Nuobodulys.

- - -
Už sieksnio nuo manęs zuja daugybė skruzdėlių. Čia jų takas. Netoli ir visas skruzdėlynas- daugiaaukščiai "Plaza" apartamentai.
Juodosios darbininkės vikriai ropinėja, ieškodamos puvenų ir dvėselienos- kasdienio savo maisto.
Stebiu jų grakščią eiseną, distrofiškus liemenis ir beveik tobulas kūno proporcijas. Paimu vieną skruzdėlę ant šono. Labai iš lėto ir atsargiai pakreipiu delną šonu ir mėgaujuosi matydama, kaip toji vargšė lipa stačia siena tapusiu mano delnu. o tada taip pat lėtai ir atsargiai aš jai nutraukiu vieną koją...
Įdomu, jai skauda?
Ar tas besmegenis padaras supranta, kad dabar turi viena koja mažiau ir savo bendruomenėje jau nebėra pilnavertis? Juk ta prakeikta skruzdė nuo šiol į skruzdėlyną neš mažiau maisto, lėčiau bėgs nuo priešo ir prasčiau nuo priešo gins namus.
Ar ji visa tai supranta? Nė velnio.
Rodos, jai visiškai tas pats, kad buvusios kojos vietoj- tuščia.
Susinervinu.
Kaip skruzdėlė gali taip abejingai reaguoti į mano pastangas padaryti ją kitokią nei visi, išskirtinę?
Tai kas, kad ji neturi smegenų. Tai nieko nereiškia. Man irgi visi kartodavo, kad neturiu smegenų. Bet kažkodėl visi iki vieno stengėsi mane pakeisti, padaryti iš manęs kažką, kuo nesu, ko nepažįstu ir bijau.
Už mane jie sudarė mano darbotvarkę iki pat mano gyvenimo galo. Suplanavo viską iki smulkmenų. Štai todėl aš dabar galiu nieko neveikti.
Nors ne... netiksliai pasakiau. Dabar galiu sėdėti štai čia, miške, ir traukyti skruzdėms kojas. Man tai visai neblogai sekasi.
Antra... trečia... ketvirta... Palikau skruzdėlei tik dvi priekines kojas. Dabar ji jau truputį sunerimusi. Nebepavelka savo užpakalinės kūno dalies. Anksčiau buvusios beveik idealios, kūno proporcijos išsikreipė ir tapo nepakeliama našta.
Kam kankinti vargšelę? Matau, kad ji nebepavelka savo pilvelio, tad, norėdama padėti, nutraukiu ir jį. Dabar jai turėtų būti lengviau judėti...
Taip ir yra! Ji šliaužia! Nežinau, ar jai skauda. Ji tai meistriškai slepia. Kaip ir daugelis iš mūsų.
Tu bjauriesi manimi? Tau šlykštu? O man- nė kiek. Buvau tiek kartų morališkai išprievartauta ir išniekinta, kad skruzdės koju neturiu pagrindo laikyti ypatingos svarbos daiktu.
Padariau išvadą, kad skruzdei jos pilvelio visgi reikėjo. Nes ji netikėtai ėmė ir nugaišo.
Tada aš visai įsiutau. Kaipgi taip galima? Numirti ramiai ir tyliai, be tragikomiškų grimasų, be priešmirtinių traukulių ir raudų? Toks visiškas paprastumas ir nuolankumas.
O man būtinai reikia pompastikos, reikia sukrėtimo! Reikia! Nes kitaip vėl apniks nuobodulys. Šlykštus kirminas, čiulpiantis mano smegenis.
Ta niekinga skruzdė sujaukė visas mano mintis.
Nepavyko pasikarti, nepamačiau skruzdės, tampomos konvulsijų. Aš- visiška nevykėlė... Guodžia vienintelė mintis. Gal ta skruzdė viena tokia... tokia neišraiškinga... Gal kitoms nepavyks išvengti priešmirtinės agonijos.
Žiaurus šypsnys lūpose.
Sėdžiu vienui viena vidury miško. Sėdžiu šalia "Plaza" apartamentų, suręstų iš šapelių. Aplinkui šmėžuoja daugybė kojų. Ir daugybė pilvelių.

Likau čia iki vakaro. Turėjau ką veikti.
Taisiau skruzdžių kūno proporcijas.
Juk jos tokios netobulos!

- - -
Tu ir vėl tyli... Užsimerkęs. Atsilošęs. Tik vos vos virpančios šnervės išduoda, kad girdėjai.
Nuobodu? Gal einam pasivaikščioti?
Visai netoli, šešis šimtus žingsnių rytų pusėn.
Į mišką.
2003-11-22 22:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-17 14:29
Laukinė Piliakalnio Radasta
Kam tas sadizmas reikalingas? Kai kam gali pasirodyti įdomus užsiėmimas. Pasaulis pilnas kitokių arba kaip daugelis galvoja iškrypėlių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-26 19:04
daugskurdiene
;]]]]]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-26 18:35
šria
Toks sadistiskumo isikunijimas sakyciau.Tikiu,kad cia simbolistika.Bent jau noriu tiketi:)) ////
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-22 22:37
heroinas
super. jau vien pirma dalis galėtų būt atskiras kūrinys
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą