Iš ciklo

5.

Ko gero
ir į akį dėčiau
jeigu prie Lietuvos
nuogų kojų -
budėčiau,
stovėčiau
ir jeigu tylėčiau
ir tu, mano Lietuvą
kaip šlepetę paėmus,
išvaikytum
debesis šėmus.

Balsavau -
išraudau,
kaip šermukšnis
ir lyg per suirutę -
truktelėjau
alaus, vyno,
o žmonės -
palengva, Praeitį
atrajoja
palengva bunda
ir kaip vabalai kruta
ir jiems atsiliepia -
žemės pakrašty -
vanduo ir žmonės
atidarinėja
rinkėjų dėžes,
praveria duris, langus
ir nukrenta jiems,
vienas šviesos,
vienas tiesos lašas
ir išauga
lyg saulėgrąža saulė
palei jų vartus
ir išauga tas noras,
kad juos, kas užtartų,
o išgėrusius išbartų
ir aš, žadu -
pakeisti spyną
ir leidžiantis saulei
išsunkti
demokratiškiausią
pasaulyje vyną.

Visas gyvenimas -
išgaruoja,
ataušta ir vėsoka
ant aukšto
ir lyg kažkas,
suspaudžia širdį
ir aš, nubundu,
o akyse - vaivorykštės
ir medžiai,
kaip pas Zenių -
numėtę lapus
ir visoje Lietuvoje -
rūkų, miglų metas,
o už langų - ežerų,
miškų siluetai
ir ant šakų
šoka snaigės
lyg nuotakos nuogos
ir visi - po rinkimų -
sustatyti
į savas vietas
ir man, girtam
sunku apversti liežuvį
ir aš, lyg arklys
į naują vagą,
įvarytas
o gyvenimas
kaip kuolas -
vidury laukų įstatytas
ir aš, važiuoju
ir su manim važiuoja
į stotį važiuoja -
naujas rytas.