Be pavadinimo

2012 metų, rugpjūčio galas, buvo lietinga, niūri vasaros diena, tai buvo mano pati geriausia diena, nors ir oras buvo nekoks, bet ji buvo tiesiog nuostabi, stebuklinga.
    Aš prisimenu jos juoką, tokį mielą, ji turi beprotiškai gražią šypseną, į kurią galėčiau žiūrėti ir žiūrėti, juokiamės beveik iš visko.. Jos akys švytėt švytėjo iš to džiaugsmo kai buvome kartu, drauge...
    Mes ėjom, juokiamės, sėdėjom, juokiamės, sėdėjom, bėgom, šaukėm, rėkėm ir vėl juokiamės, tos dienos buvo stebuklingos, aš dar iki šiol nepamiršiu, kaip bėgome per gatvę ir ji keistai paėmė man už rankos, aš pasijaučiau kažkaip kitaip, lyg nežinia kur atsidurčiau, man nebesvarbėjo mašinų ūžėsys, dviračiu skambučiai, man laikas buvo sustojąs. Mano gyvenime atsirado penkiomis minutėmis visiška tyla, jokio ūžėsio, dundėjimo, ėjimo, aš tiesiog buvau kitame pasaulyje... Po to ėjome ant garažų stogų... Kalbėjome apie viską, kas papuolė į galvą, kramtėme gumas, juokėmės ir dar karta juokėmės. Nusprendėme padaryti savo raidžiu inicialus ir mes lipdėm savo raides, taip buvo keista ir juokinga, ji buvo pirmoji su kuria aš taip keistai jaučiausi, mūsų tos raidės atrodė taip:
                                      T+J
      Atėjo laikas atsisveikinti, mano mintys buvo susitelkusios į ją, aš ją apkabinau ir taip norėjosi jos nepaleisti, bet teko, juk taip nestovėsi apsikabinusį žmogų vidurį kelio... Aš ji ją atsisukdavau kai ji ėjo namo ir po kiek laiko ji į mane atsisukdavo aš nusisukdavau... Visą kelią važiuodamas namo autobusu galvojau tik apie ją... Jos juoką ir balsą...
      Kitą dieną vėl išsiruošėme susitikti, susitikę apsikabinome stipriai ir vis mes dvi minutes pasakojome kaip mes pasiilgome vienas kitų, mes atsisėdę ant soliuko žaidėme \'\'durnių,, kitaip žinomą kaip „kvailys,,, mes žaisdami juokiamės, pasakojome įdomius mūsų praeities prisiminimus, bet svarbiausia mes žiūrėjome vienas kitam tiesiai į akis, aš buvau kažkokiam kitame pasaulyje, kad nei karto taip nesijaučiau kaip su ją. Toliau mes vėl ėjome, juokiamės, rėkėme, darėme gražias fotografijas ir linksmai praleidome laiką...
      Po tų nuostabių dienų aš su ją bendravau, bet mažiau, praktiškai tik susirašinėdavom per internetą. Tuomet aš eidinėdavau visur su kitais savo gerais draugais ir atėjo jie su mano sena draugė, su kuria mažai bendravome, bet iš karto mes tapome artimesni draugai, mes viską išsipasakojome, viską... Po 4-5 dienų aš ją pamilau, tai buvo mano pati didžiausia klaida, nežinojau kaip pasakyti, tai merginai, su kuria praleidau dvi nuostabiausias dienas mano gyvenimo, bet aš išdrįsau jai pasakyti tiesą, ji suprato, bet ji nemiegojo iki dviejų valandų nakties, galvodavo apie mane?... Ir tada man taip atrodė, kad aš padariau didžiausią klaidą per visą savo gyvenimą ir aš taip maniau, kad ji mane buvo įsimylėjusi, bet ji tylėjo, ji net savo pačiom geriausiom draugėm nieko nesakė...
      Po kiek laiko daugiau, nei savaitę, aš supratau, kad aš neturiu būti su tą mergina kurią aš buvau pamilęs, aš sužinojau, kad ji manęs nemylėjo, o man jau buvo vienodai, jokių emocijų manyje nebuvo... Buvo tik toks klausimas ir visą gyvenimą jis mane seks:
    - Kas man buvo užėję, kad aš praleidęs su nuostabiausią panelę dvi nuostabiausias dienas mano gyvenime, iškeičiau į kitą... Kuri manęs net nemylėjo...