Rašyk
Eilės (73825)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







–      Kodėl neprisipažinai, mano brolau? Gal nenori išvysti mūsų viešpačio, jo motinos šventosios mergelės bei visų šventųjų palaimingoje tvirtovėje? – paklausė Valentinas, ranka užsidengęs nosį ir burną. Nuo gyvojo lavono sklido nepaprastai šlykštus tvaikas. Žmonės atsitraukė dar keliais žingsniais, matyt, šalia nemirėlio išstovėti galėjo tik pranašas.

Nemiręs policininkas pažvelgė į švytintį kryželį, siūbuojantį apaštalui po kaklu, bei visu kūnu virpėdamas, parpuolė ant kelių priešais jį. Tada gailiai sušvokštė.

Naujasis apaštalas,  iškėlęs ranką į viršų, rodės, tuojau nubaus kaltininką, vienu mostu nukirsdamas jo ištuštėjusią galvą.  Bet visų nustebimui, Valentinas tik švelniai uždėjo savo plaštaką ant šlapios policininko galvos.

–      Tu perėjai vandenį.  Visą atleidžiantis, maloningasis mūsų Dievas, suteikė progą  pasitaisyti. Ir mano brolio atgijęs tikėjimas tepadaro jį sveiką.  Eik ramus ir dėkok pasaulio atpirkėjui, – greitai kaip žirnius išbėrė Valentinas.

Po šių žodžių, išnirusios persisukusios rankos bei išklerusios kojos kartu su atsilupusiais mėsos galabais nuo kūno, grįžo į pradinę padėtį. Negyvėlis raudodamas pabučiavo kryželį  ir atsistojo  antrą kartą jį išgelbėjusio  apaštalo  dešinėje. Tvaikas beregint išsisklaidė.

Minia pajudėjo, spausdama Valentiną, sielų plovėją, iš visų pusių.

Visai netoli, išniręs virš kitų senamiečio pastatų, stūksojo didžiulis bokštas, tad keliauninkams nebekilo abejonių kur link jie einą. Į bažnyčią, kurios pavadinimo vandenį perėję  miestiečiai nežinojo.  Klaipėdoje ji buvo pastatyta sovietmečiu, bet, nespėjus įvykti pirmosioms mišioms, Sniečkaus represijų  žlugdoma dievo šventovė  transformavosi į fiharmonijos salę. Ir tik po beveik trisdešimties metų  katalikams buvo grąžinti maldos namai. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Lietuvos SSR Liaudies Filharmonija  buvo perrekonstruota į Marijos taikos karalienės parapiją.  Bažnyčios bokštas – neskaitant televizijos –  tuo metu turėjo aukščiausio pastato visoje Klaipėdoje titulą. Ir lyg šiol – tai viena aukščiausių bažnyčių Lietuvoje,  taip pat gražiausia uostamiestyje.

Tūkstantinis žmonių pulkas, sustojęs prieš didelius medinius bažnyčios vartus, nepajegė suprasti kaipgi ši šventovė galėtų išgelbėti žmoniją nuo pražūties.

Šventasis atsigrežė į minią. Kaip tik tuo metu numirėlis savo stirpiomis rankomis pravėrė bažnyčios vartus. Viduje niekas nešvietė, niūrioje tamsoje skendėjo visi šventyklos ornamentai, vitražai, suolai, paveikslai bei altorius. Iš tamos, labai norint, buvo galima išgirsti tylų nesuderintų vargonų skambėsį  ir prislopusį tenoro balsą, giedantį nesuprantamą giesmę. Netrukus salėje užsižiebė viena lemputė. Prieblandoje tapo įmanoma įžvelgti altorių. Įsijungė dar keli  šviestuvai. Giesmė suskambo garsiau, skaidriai ir švelniai, užpildžiusi visus bažnyčios užkaborius.

Visiems girdint, prakalbo šventasis.

–      Broliai ir seserys, bažnyčia – mūsų išsigelbėjimas ir paskutinė viltis.
Kadangi minioje nebuvo nė vieno giliai tikinčio, vyravo prieštaringumas barzdočio žodžiais. Klaipėdiečiai pradėjo šūksniais reikšti savo nepasitenkinimą, teigdami, jog tokia patalpa nepajėgi sutalpinti kone visų senamiesčio žmonių.
–      Ar dievas mus išgelbės, jei nueisime į bažnyčią ir gailėsimes už padarytus blogus darbus? – būkštavo piliečiai.
–      Atleis ir išgelbės, svarbu, jog tai padarytumėte visi kartu.
–      Iš kur mums žinoti, kad nemeluoji?  –  rūstavo minia.
Jei atidarius vartus rodės  –  giedojo vos keli choristai, tai  šiuo metu jų girdėjosi visas trisdešimt ir kas minutę choras pildėsi naujais giesmininkais.  Kompoziciją jau girdėjo ir būrio gale stovyntys miestiečiai.
–      Sakau jums, jeigu bent vienas žmogus, bent kuris iš šio būrio nesutilps dievo namuose, te paverčia mane aukščiausiasis su žemėmis maišomu ropliu, ir  lai apmėto mane akmenimis  likę išorėje.  Visi, suprantantys mano žodžius, matantys šitą bažnyčią, taip pat girdintys  dangiškąją giesmę, taps įgalintais rasti bent menkutę vietą  mūsų viešpaties rūmuose.

Šventovėje jau buvo šviesu. Begale choro balsų pritariant bugnų dužiams ir visam simfoniniui orkestrui giedojo Mocarto „Requem‟. Minia susijaudino. Bet į vidų žengti nei vienas nesirįžo.

–      Pasaulio pabaiga čia pat, ir atgailavimui laiko daug neturime. Kam laukti tamsos atėjimo? Ženkime į šviesą dabar!

Staiga dangus pradėjo trauktis juodais debesimis, sugriaudėjo perkūnija, sudrebindama žemę. Bažnyčią juosusi akmeninė siena keliuose vietose įskilo.

Žmonės liovėsi priešgyniavę ir kaip bulių banda pasileido vidun. Lipo vieni per kitus, stumdėsi, daužėsi, žnaibėsi, keikėsi. Tėvai mažamečius savo vaikus laikė ant rankų arba ant pečių. Vikresni ir gudresni,  kabarojosi arkliams, briedžiams ir kitiems stuburiniams ant kuprų. Dar labiau įgudę – tokių buvo vienetai, bet buvo  –  be didesnio pasipriešinimo šokinėjo kitiems individams per galvas. Viena dalis mėgino ropštis per vitražinius langus. Kiti, turintys ginklus, nesvarbu, žaislinius ar tikrus, valėsi kelią grasindami tuojau pradėsią šaudyti. Galiausiai, nors ir sužeisti, ištinę, apsivėmę veik visi prie bažnyčios  stoviniavę, – svarbiausia,  gyvi dievo kūriniai – pasiekė vidų. Kas dėjosi bažnyčioje, buvo galima spręsti iš aidinčių nuostabos bei kančios riksmų, susiliejančių į bendrą garsų simfoniją. Dabar, atrodytų, giedojo visi žmonės. Visi kaip vienas. O muzika drebino bažnyčios sienas.  Paskutinysis, išvengęs sambrūzdžio dėl išlikimo, šalia didžiulės sulaukėjusios bandos  klupėjęs bei meldęsis, į bažnyčios vidų žengė numirėlis. Tiksliau sakant, nedaug betrūko, idant būtų įžengęs, jei ne priešais išnirusios metalinės durys. Muzika nutilo. Balsai prislopo. Zombis  uždėjo delnus ant durų, bandydamas jas stumtelėti. To nepavykus padaryti, numirėlis užstaugė ir atsisuko į pranašą, kuris, kaip rodės, nelabai skubėjo jungtis prie šventovėje vienas ant kito susispietusio kolektyvo.

–      Atrodo, tau nelemta,  mielas mano brolau. Amžinieji vartai atsiveria tik to vertiems. Todėl pūsi šioje planetoje kai ji skendės pražūtinguose  audrose.  Tu degsti viską naikinančioje ugnyje ir niekad nenumirsi.

Zombio negyvos akys nemirksėdamos žvelgė į šventiką. Tada jis puolė daužyti kumščiais metalą. Galbūt, supratęs viso to beviltiškumą, nuklibinkščiavo prie kairiųjų durelių, tada prie dešiniujų, po to prie  parapijos raštinės. Net langus dengė plieninis uždangalas.

–      Kaip nesupranti, esi tik šiukšlė, jaukas. Tau nevalia žengti į dievo namus. Galiu tik padėkoti už pagalbą.  Tavo misija baigta.

Tada policininkas, sienoje kumščiais išmušęs skyles kaip  atramas rankoms ir kojoms,  ėmė ropštis mūrine tvirtove aukštyn.  Tarytum devintą dešimtmetį perkopęs žmogus voras, viršun kildamas pareigūnas tikėjosi pasiekti bokšto viršunę ir iš ten patekti į vidų.

–      Dievas gailestingas tiems,  patekusiems į amžinąją šventovę. Pasiliksi čia, nelaimėli, su kitais tokiais kaip tu. Liksi ten kur tau ir priklauso būti – žemėje!  –  šaukė Valentinas, stebėdamas nepasiduodančio numirelio pastangas įsibrauti prie išsigelbėjusių. – Dievas tavimi tik pasinaudojo. O  tu, menkas padare, patikėjai juo net  po mirties.

Tuo tarpu zombis jau lipo bokštu, švogždamas ir staugdamas iš įniršio ir nesuvaldomo pykčio.

Šventikas prikišo  kryželį sau prie smilkinio  ir ištarė tokius žodžius:
–      Univa du šimtai penkiolika. Kalba Valeor. Mes pasiruošę. Laukiam signalo.

Nejučia  dangus nušvito. Tamsus debesų sluoksnis išsisklaidė  ir žemė, sujudinusi bažnyčios bokštą, ėmė skilti. Ir sienos pradėjo  trūkinėti, o liuitai, atsisakę kėpsoti kaip bažnyčios dalys, atsiskyrė nuo savosios motinos kūno. Pro kamuolinių dūmų užsklanda prasiveržė didelis baltas objektas.  Į orą iškeldamas kone visas bažnyčios liekanas, tarp jų – pastato sienas, stiklų šukes, laiptus, patalpų dalis, varpinę ir bokšto viršūnę, kur įsikibęs  vis laikėsi nelaimėlis pareigūnas.  Erdvėlaivis, kurio didžioji dalis buvo paslėpta žemėje,  išsilaisvinęs iš bažnyčios apvalkalo, pakilo į  atmosferą.  Kartu su granito gabalais iš gan aukštai nukrito ir zombis. Jis užkaukė, kai akmens luitas prispaudė  jo daug sunkumų perėjusį  kūną.  Varpas  skausmingai sugaudęs rado savo poilsio vietą tarp negrįžtamai formą pakeitusios šventovės. Penki  balti nežemiškos tehnologijos dariniai paliko uostamiestį. Valentinas palydėjo akimis laivus, kažin kiek metų užsimaskavusius tikėjimo kaukėmis,  dabar kylančius į orbitą.

Viskas baigėsi.
Apaštalas atsipūtė.

Ir vėl sekminga invazija, ar ne Valeor? – džiugiai tėškė bažnyčios kiemely atsiradęs skarmaluotas vyrukas. Atrodė šiek tiek jaunesnis už  Valentiną,  o  ir barzda ne tokia ilga bei susivėlusi.
–      Ar visi susitvarkė su savo regionais? – paklausė Valentinas, nusišypsojęs, kaip rodės, pažystamam žmogui.
–      Žinoma,  buvo pranešta, jog šiek tiek problemų kilo Rusijoje, keliuose Afrikos tautose ir šiaurės Korėjoje, o aš susitvarkiau  kur kas geriau nei pirmąjį kartą. Maniškiams užteko be rankų pakelti kryžių ir didžioji dalis patikėjo. Štai, jokių didesnių pastangų.
–      Na, kaip naujoką belieka tik pagirti.
–      Taip, dėkui, man tik įdomu ką darysime kuomet visatoje nebeliks nei vienos gyvos esybės.  Kas mūsų laukia tuomet?
–      Iroveli, tikėk manim, iki to dar labai labai toli.  Veikiausiai, tai įvyks tada, kai tu ir tavo proanūkiai bei jų proanūkių proanūkiai sedės mūsų dievo dešinėjė.
–      Nesuprantu dar vieno dalyko, beje,  niekas man ir nesiruošia to paaiškinti,  tad gal nesupyksi jei paklausiu.  -  Irovėlio  žvilgsnis skraidė dangaus skliautu. Nors tai ne pirmas kartas, bet atrodė lyg šį reginį matąs pirmą kartą gyvenime. - Kodėl negalime kartu gabenti tikinčiųjų asmeniais dievais?
–      Pasakysiu tau, Iroveli.  Visų planetų gyventojus mes  aukojame savo dievui ar ne?  Tie minkštakūniai tokie naivūs, jog užtektų kelių minučių įtikinti, kas yra tikrasis jų dievas.  Net pasakius, kad jie rojuje, greičiausiai patikėtų.  Ir štai, jeigu mūsų dievui būtų paaukotas tikintis individas, nutiktų  maždaug tas pats jei į vyno taurę įpiltum nuodų ir juos išgertum.  Mūsų viešpats mirtų.
Irovėlis nustebės bestelėjo žvilgsi į Valentiną, pirštuose sukinėjantį pakabuką.
–      Nejaugi... tai jau...
–      Taip Iroveli, kai taves dar nebuvo, mūsų Dievas apsinuodijo.  Dėl tos pačios priežasties buvome priversti sukurti kitą, naują dievybę.  Tiesa, dabartinis darinys tobulesnis nei ankstesnysis, todėl nieko nepraradom, –  geranoriškai paaiškino Valentinas. – Telieka  tarp mūsų visa tai, ką pasakiau.
–      Žinoma, žinoma, – susimąstė Irovelis ir nukreipė žvilgsnį į griuvėsius, nuo kurių girdėjosi  stūgavimas. – Sakyk, ką darysime su prikeltaisiais, manau, reikėtų juos pribaigti.
–      Ne, lai pūna šiame rutulyje.
–      Bet jie gali sukilti. Pameni, pasakojai  kas nutiko Marse, kuomet nusprendėte tuos gyvus lavonus palikti egzistuojančius anoje planetoje?
–      O tai įvyko dėl to, kad marsiečiai mus laikė dievais. Žemiečių numirėliai kitokie, jie tiki į savo įsivaizduojamą Dievą. Ne tiek liūdna, kiek beviltiška į juos pasižiūrėjus. Tikri minkštakūniai.

Irovelis prikišo prie smilkinių savo pakabutį, minutę pasiklausęs, pažvelgė į viršų.

–      Na štai, paskutiniai žvaigždėlaiviai skrenda į stotį, šoku į savo miesto dalį vykdyt smagiausios šio žaidimo dalies. – Irovelis išsiviepė. – Lyginti tas primityvias gyvenvientes su juodžemiu, greit susimatysim.  Beje, kaip matau naudojai nepaprastą metodą su uodega, veliau pamokysi ir mane tokią užsiauginti.

Tai taręs, ilgos barzos savininkas, Irovelis išnyko.

–      Luktelk, kokią uodegą?


* * *

Zombis buvo pritrėkštas akmens luito. Praėjo viena, dvi, trys dienos kai po ilgų ir intensyvių nemirėlio pastangų  akmenį šiaip ne taip pavyko nuritinti. Griuvinėdamas ir svyruodamas į šalis, galiausiai atsistojo. Žvilgetėjo viršun. Nežinomosios planetos  nebesimatė. Peržvelgė bažnyčios griuvenas, didesnioji dalis jų gulėjo milžiniškoje duobėje. Kažin kur toli, dar kaukė sirena. Keistas bildesys, sklidęs iš visų pusių, jau buvo liovęsis. Zombis apsižvalgė ir jo dėmesį patraukė dulkių debesys, toje vietoje kur prieš  jam nukrentant stovėjo šventasis.  Ant suskeldėjusios žemės  sukinėjosi driežas. Atrodė, tarsi  nematoma jėga, lankstydama roplį pagal jo pačio neseniai atlikto šokio judėsiukus,  maišė jį su žemėmis.  Priartėjęs zombis koja prispaudė driežo uodegą ir, paėmęs kumščio dydžio akmenį,  lengvu rankos mostu taikliai sviedė į reptiliją, taip sutraiškydamas jo kūnelį. Iš  išvirtusių žarnų zombis pirštais ištraukė kryželį, kurį Valentinas  prieš tai nešiojo. Viena ranka užsikabino pakabutį ant kaklo.  Šis tuo pat kartu nušvito žalsva spalva. Pareigūnas pajūto staiga jį užklupusią neregėtą galią.  Jo gyslose ėmė vėl tekėti kraujas tik šį kartą kelioliką kartų greičiau. Akimirksniu pajautė, suprato, išgirdo kur kas daugiau nei būdamas žmogumis. Vidiniai balsai nemirėliui skelbė, kad jo laukia didelis darbas. Šlubčiojantis ir šiek tiek svyruojantis lavonas nukando driežui  galvą ir patraukė į pietus kapinių link. Žinojo, kur eiti,  kažkas jį vedė. Ir ves toliau. Po žeme ilsisi daug žmonių.  O ir pagalbininkų jam reikės.  Jis ras ir likusius driežus, ras juos visus.

O žmonės, jei žemėje tokių dar buvo, stebėdami gyvojo numirėlio išraišką, nebūtų numanę, ką jis galvoja, kaip jaučiasi.  Ir pirmą kartą, ne tik per tris dienas, bet ir per visą savo gyvenimą nemiręs pareigūnas pasijautė gyvas, lyg iš naujo atgimęs. Vien todėl, kad jo galvoje, su  keliomis dešimtimis chorų ir simfoninių orkestrų, skambėjo garsus bei visą drebinantis „Requem‟.
2012-10-23 23:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-31 16:09
Mėlynojus
Visko po truputį. Nenuvalkiota ir nauja.

Tas šlubius tai malačius :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-31 11:49
Lapalių Vanagas
Oi ne, daugiau nebus, šį paskutinė. Apsakymas buvo parašytas būtent Helovyno progą, tik įkeltas ankščiau laiko.

Vis dar laukiu kritikos ir pastebėjimų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-30 11:02
Arletė
Radau fantastikos, įdomu buvo skaityti,5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-26 21:35
Olivija
Pabaiga verta šiokio tokio dėmesio. Bus daugiau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą