Kai dvasioj tuštuma

Kai nudeginta širdis sušals į ledo gurvuolėlį,
Ir vieniša uola balsu pravirks bekraščiam vandenyne,
O melagingas jausmas išsimuš  iš paširdžių staiga.
Aš pagalvoju –  vėl tas vidužiemis kaltas dėl šių bauginančių  jėgų. 

Taip norėtųsi norskart darsyk pajusti,
Kaip apsalęs pojūtis vėl kyla su aušra.
Tas beribis jūros mėlis vėl primins kažką,
Kas laukia atgimimo, kylančio sielos pakrašty.

Kam bandyt sutramdyti tą  šventą žavesį,
Kurs tučtuojau pavirsta elgetos malda.
Ši būklė juk tik laikina pasiuntinybės žinioje,
Ir pasmerkti mes esam šio nektaro geismui nuolatos.

Nepiktžodžiauk rūstybės laume, ištrūkusi iš amžinybės rato,
Įsibrovęs jausmas, juk toks gležnas alkio sakmėje.
Tačiau užbūrei šiai svaiginančiai akimirkai trumpai mane,
Priversdama suprast, kad burtai šios apgaulės tebuvo laikini.

Ir vėl gi nuoskauda prinokusi su neviltim atklys,
O gedulas tamsus apgaubs virpančią  dvasią nakty.
Galbūt pelnytai ši bausmė  skirta ir vis dėlto, -
Koks tuščias aš žmogus, kad negaliu mylėt!