Ir vis dėlto šiek tiek užtruko,
viliuos ne per ilgai, -
atradus beliečiant suprasti,
ko iki šiol gal neradai...
Skambės turbūt įžūliai, bet vienas vakare,
kai lieki prie šelšėlių, ar priešais pats save,
bumbi kažką panosėj, nes nori apsiverkt,
ar šypsenoj paskendęs, ant dugno išsižergt,
dugne, po mintimis,
regi kriauklytę, o gal skrynelę...
na koks gi skirtumas galop:
Tai radęs apžvelgi nedrąsiai,
bei kišdamas nagus jauti:
čia atradai kažką kas jau seniai gulėję,
ir tai paliest gali tik tu, ne pirštai svetimi.
Vartai paėmęs, ieškai atpažįstamų ženklų,
kokia prasmė, nauda šių artefaktų paliktų...
Tačiau kantrybė, - oras sąmonės gelmėse,
išsekus priverčia apleist,
iškilus stumti užmarštin,
maldas kurias kantrus turėjo oro iššifruoti,
ir įsiminęs rįžto,
vyti sielą gėriui įkandin:
„Mano motinos stuburas trūnija:
vardan tėvo, kuris mirė nesugebėjęs užbaigti namo,
vardan sūnaus, kuris vis dar klaidžioja nesusipratęs,
ir vardan šventosios dvasios, kuri apkabins supratus rupestį... „