Atloštos galvos akys

Atloštos galvos akys
Švelniai žvelgė pro
Skaidrų automobilio langą.
Už jo rodės pasaulis
Saulėtas, gražus ir žalias.
Bet žalios akys matė
Šviesią kambario erdvę
Ir prie lango pastaytą lovą.
Ant sienų žaidė raštai,
O ant lūpų – meilė
Šoko saulės šokį.
Kūnas priėjęs prie kito,
Švelniai apkabinęs ir
Į glėbį įsisiautęs,
Žvelgė į pasaulio prasmę,
Kančią, auką, galią.
Ir gyvybė, kaip
Žemėj pasodinta sėklelė,
Išleidžia mažą ūglelį,
Išaugsiantį į didijį
Ąžuolą. Giliai akys
Žvelgė ir lūpos nusišypsojo.