Prisiglaudimais

Ruduo po medžiais
lapus sukviečia pasikuždėt.
Kol leidžiasi, suglaudžia veidus,
lapuotais bučiniais, dangaus srovėm,
prisipažįsta meilėje.
Kol skrenda, aplimpa blizgančiais voratinklių jausmais
ir paskutinį kartą,
nuguldami į rūko patalus,
susiliejimais, limpančiu lietum,
sugulę tyliai žiūri
į rudenėjančias akis.
Prisiglaudimais
į žemę krenta meilė.