fatališkai atsidūstant

Suėdė žiurkės juodą mano sielą,
Aplipo, it įkaitinta smala.
Gyventi darosi visai nemiela..
O mirti, rodos, būtų prabanga.

Nusėtas votimis, randais vėl mano kūnas,
O kojos neša tiesiai pragaištin.
Aš niekad nemaniau, kad šitaip būna,
Bet viskas vėlei trenkiasi tamsion lemtin.

Vėl neaprėpiama aistra tam sutvėrimui,
Kurs vis dėl to ne man, ir kūnui ne manam..
Be sąžinės, be gailesčio marina,
Ir verčia atsiduot glėbin kitam.