Netikėtas svečias

5.

Trūksta oro,
trūksta drąsos -
stoviu, liūdžiu -
prie karsto dulsvo
ir ilgai stovėsiu,
ilgai galvosiu -
iš pat vaikystės
iš pat jaunystės -
apie tave.

Pilnas
neapykantos, keršto -
eisiu tuščia gatve,
o saulė
namuose,
kaip rutulys
ir jeigu, ne ji -
kas tą tikrą
skausmo kamuolį
nuo širdies nuris?

O tavo
pastogė -
žema, žema
ir artinasi žiema
ir apjuos - namus,
medžius -
vaivorykštės lankas
ir užmigs miestas -
pilnas nerimo
ir slaptų laiškų
ir mano,
ne pirmas,
ne paskutinis
apsilankymas -
kur gyvenai tu
ir atleidimo prašau -
stovėdamas
po šaltais
lietaus lašais.

O pakilus
virš visų -
buvo baisu,
o kur padėti -
tą dvilypumą,
net ir ten -
prieš sudegdama -
bijojai, mane įžeist
ir sužeist.

Kriaušės, obelys -
prisiminimus krauna,
po tais gražiais
mūsų sumanymais -
meni pavasarį,
o aš, ir vėl,
kaip saulės kamuolys -
vandeny ir audžiu,
tuos liūdnus eilėraščius -
iš tų, kritikos suodžių,
iš tų gegužių
ir gruodžių.