mąstymas apie rudenį

kai užkritę
vokai ima slėpti akis
nežinia kas geriau
šaltas vanduo ilgesys kaip ir
kvapas puvimo
kur’s liks
            neišnyks
ir tas šilumos troškulys
rytais įsikalbant sau
kad reikia keltis eiti
kuomet geriausiai
jauti jėgą traukos ir
            sunkį tankį kaip kūną
trauki minčių keltuvais
tempi kažkur įvardydamas
sau įsiteigdamas kaip
tai kas svarbu bet ar
tikrai taip jau nieko
          keisti negalima
kaip negalima žolei ir
paukščiams sugrįžti
kas tvarką tokią nustatė
įdiegė į galvas į širdis
voratinkliais rudenį
kūrė tam tikrai
nepavydžiu
----
                    baisiai liūdnas
                    turėjo jis būti