Laiškas tavo mamai

Aš rašau laišką motinai, laišką mamai be galo,
Be rašto, raidžių, dviprasmybių, be tralo,
Laišką sniego taškais ant pasaulio gobtuvo,
Natomis ant kompakto ir ant mano grotuvo.

Aš rašau, nekvėpuoju – įkvėpimas praeina,
Aš bijau išblaškyti besibaigiančią dainą
Mintimis, gatvės slenksčiais, gelžbetonio stulpais,
Man taip trūksta tavęs kaip vaikystės laikais

Netikrais, bet šiltais, širdimi išgautais,
Naktimis surašytais ir iškart pamirštais
Mažo vaiko sapnais niekada nesibaigia
Tarsi mylint rytojų, tariant pirmąją raidę,

Bet kapuose tyla nebyli ir laukimas,
Juosta trūkusi, taip – viskas baigias kaip kinas,
Įtakotas kitų, režisierių, lavonų,
Norinčių šaudyti, mirti, atkartojamų klonų

Ir kai rašalas baigiasi, atsiranda pradžia,
Mano ašaros skaidrios saldžiai krenta tada,
Tu nubusi ryte taip šiltai tarsi vakar
Puse lūpų kalbėsi, kad užmigsiu šįvakar.

Aš užmigsiu, galvosiu, bet dangus – jis kitoks,
Nežinau – geras, blogas, žinau tai, kad ne toks.
Jeigu tu išėjai, tau reikėjo išeiti.
Bet aš lauksiu vaikystės – neturiu, pas ką eiti…

© 2006. 06. 12 03: 13 Jaunius Čiulada