tai ką nusirašau

kaip mokinukas
nusirašiau tavąją šypseną
į savo slaptuosius
žvaigždynų sąsiuvinius...

(ten kur paprastai
niekada neprasibraudavo
šviesa. dabar nuolatos
tylos purslai paliečia kojų
pirštus, tai primena, ką
reiškia būti užpildytam
lig kraštų)

viso miesto šviesų žaismas
negali atstoti vienintelėsugnelės,
kurią aptinku vos pabudęs,
tai prabėgę metai.

išsidėlioja prieš akis it
mažyčiai laiveliai ir vėl,
kaip mokinys skubu nusirašyti...