Eil. pakuždėti sau: (V)

Per pusę tavęs, o spali, nenoriu dalinti,
Nors pasakyta seniai:
Kas buvo — pražuvo.

Ir Seneka Lucilijui rašo, antai:
Juk klystame  ateityje laukdami  mirties: didžioji  jos dalis  jau — praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį  valdo mirtis.

Bet, spali, nenoriu per pusę dalinti tavęs,
Į mirtį sumerkt, kas praėjo —
Išskrido ir gervės per dangų rugsėjo,
Bet paklausyk,
Kiek daug klyksmo skaudaus manyje...


Jau gėlės ištižo, belaukiant šalnų,
Zylės lesa nuo mano delnų
Pučia vėjas per vidurį spalio
Ir dalija perpus,
Bet nereikia man melstis, kad būtų ne taip,
Kelti ugnį  ant žvakės,
Kalti Kristų prie kryžiaus,
Nors žinau, pasakyta seniai:
Kas buvo — pražuvo.
Ir Seneka Lucilijui rašo, antai...

O tačiau glostau laiką praėjusį savo
Ir neleidžiu numirti...