Jau kurį laiką manyje kirbėjo klausimas: kaipgi sugebate išlikti tokia paslaptinga?
Matote, ieškant šaltinio šūdo krūvoj, visada atsiremi į tą patį šūdą. Tik spalva gali skirtis – privalgius geležies pažaliuos, burokų – paraudonuos, bet esmė išliks ta pati. Taip ir su manimi. Kuo giliau, tuo toliau nuo esmės, kuri glūdi paviršiuje.
Skamba kiek neįtikimai, prisimenant garsiuosius mąstytojus, tokius kaip Ciceronas ar Seneka, besistengusius išgliaudyti pasaulį, ateitį, tad jus, it riešutą. Ar ir jie kapstėsi toje pačioje kliukynėje?
Tame ir visas smagumas. Jie gi atrado tą paviršių, tą plėvelę. Tiesiog neužteko paprastais žodžiais pasakyti paprastos tiesos – būtų buvę veikiai išvadinti melagiais, nieko neišmanančiais. Taip jau buvo ir yra, kad žmogui reikia paprastus dalykus pateikti sudėtingai, tada jis manys, kad čia tikrai esama tiesos. Dažniausiai trečdalio nesuvoks ir kaltins save dėl per menko žinių bagažo, o tą kitą iškels kaip visažinį.
Skamba taip lyg galėtume kiekvienas tapti filosofu!
O ar taip nėra?
Šį klausimą pasilikime sekantiems kartams. Šiandien mane domina elektronikos užimama vieta jūsų laikmety. Pateiksiu šiek tiek informacijos apie savąjį, kad galėtumėte nesunkiai palyginti...
O jūs manote, kad kažkas pasikeitė? Nesuklyskte. Žmogus nesikeičia. Keičiasi tik aplinkybės, kurios, beje, neturi tokios įtakos, kaip daugeliui atrodo.
Bet vis tiek. Ar galite bendrais bruožais nusakyti, kokia padėtis bus po 100 metų?
Pradėkim. Privalomi turėti daiktai: televizorius, kompiuteris, dvd leistuvas, muzikinis centras. Ipod. Ipad. Planšetiniai kompiuteriai. Toliau tokie pagalbininkai kaip: „susiplaunu pats“; „masažuoju“; „kutenu“; „nuraminu“... Dar tęsti?
Teigėte, kad viskas tas pats. Vis dėl to girdžiu pavadinimų svetimų mano ausiai. Tad kaip čia yra?
Visų pirma, sakiau „žmogus nesikeičia“. Turėjau omenyje priklausomybę, prisirišimą prie elektronikos, negebėjimą būti vienam su savimi, dirbtiną apkurtimą tylai ir sau. Žmogus tiesiog bijo pamesti tą slegiantį kiautą, pats dažnai sau tai pripažįsta, tačiau tuoj pat tildo. Juk plaukti prieš srovę reikalauja daug jėgų, o ir nežinai, kas iš to. Toji baimė formuoja dar didesnį prisirišimą prie butaforinių, galop išnyksiančių objektų, netgi ne prisirišimą, o aklą paklusimą. Žmogus tarsi sudievina elektroniką ir jaučiasi esąs elektroninis dievas.
Tuo tarpu dalykai, galintis gyvuoti ir išlikti, žmogui apleidus pasaulį, nustumiami į šoną – dingsta gebėjimas bendrauti, įsiklausyti. Ryšys žmogus-žmogui iškreipiamas arba visai nunyksta. Turbūt supratote, kas vyksta toliau. Dar didesnis stabų garbinimas.
Ar yra išėjimas iš šio užburto rato?
Kolkas vienas vienintelis – mirtis. Kai laikas nukristi tau, nukrenta ir garbinti dievukai iš savo butaforinio dangaus, kurį pats žmogus ir būna sukūręs. Išėjus Dievo sūnui ar dukrai, stabams tenka nusivilti – keliauja jie visai ne į kitą lygmenį ar dar kur, o tiesiai į šiukšlyną. Ateina nauja karta ir vėl iš pradžių, vėl tas pats. Tačiau vilties prarasti neverta. Kiekvienas persiklojimas, manau, įneša kažką savo, kad ir nejuntamo net man. Taip dėliojasi nauji pasaulio suvokimo rėmai, tik jiems suformuoti 100 metų, manau, mažai.
Šįsyk viskas. Turiu padėkoti už išties išsamius atsakymus ir sugaištą laiką.
Užteks medituoti! – surinka mama, ir aš skuodžiu gyventi gyvenimo. Tik dabar nežinau: tikro ar butaforinio. Galbūt ir aš tuo elektroniniu Dievu virtau? Galbūt tas dialogas tai dialogas su savim? Bėda, kad atsakymo kolkas nei sau, nei jums pateikti negaliu.