Pavasario kraujas

2.

Negaliu
ilgai laukti, gaišti
ir tuo, pat metu -
mosikuoti,
nusitvėręs
pagaikštį.
Laukdavau,
ilgai laukdavau -
kavalieriai išeis,
išeidavau ir aš,
nes buvau
už kitus, gudresnis,
bet sukčiumi -
nebuvau
niekados.
Maniau, laimę surasim
ir išeisim
iš tos bėdos,
o kas mus,
nuo apkalbų
apsaugos,
kai užgrius -
vidurnakčio dangus?

O aš, iš to juoko -
daug vargo turėjau,
o kažkas, visą naktį
į langus, duris daužėsi
ir kvatojosi
ir apleido, mūsų namus -
visos mūzos,
girti kūrėjai,
o miškai buvo -
pilni grybų, uogų,
ir ošė, mirgėjo -
tie vaikystės sodai
ir be mūsų,
ir be manęs.

Sniegu, purvu - žemę,
prisiminimus uždribo
ir lietus nuprausė -
gatves sieksnines.
Nuklypo batai
nuo šaligatvių
šlifavimo
ir aš, išvydau -
tavo namus, kapus
ir tave, tarp avilių
kaip baltą avį.

Išvydau
stebuklingąjį butą
ir aplankė -
mūsų lizdus,
gerosios fėjos,
gražiosios būtys,
mielosios mūzos
o randai - pasilieka,
vis vien Laikas - pėdsakus
palieka ir sunku juos
užčiuopti pirštu.

Ir stovi - eglės, pušys
užsiplieskusios,
tuo švytėjimu tyliu
ir aš, ant visų
išdavikių supykęs
galiu - atvirai pasakyti -
sniegui sningant,
ašarom lyjant,
kad suradau adatą
ir šiene.