Pavasario kraujas

1.

Galėjau laukti
ilgai priešintis,
buvau jaudinantis
tavo draugas, priešas
ir namuose, ne visi -
kažkas - mane žadina -
rašau pirmą raidę,
pirmą žodį
ir mano diena -
tokia šviesi
ir mane užpuola -
to amžiaus,
to laiko virusas
ir aš, lyg trumparegis -
prisikeliu
iš numirusių.

O aplink - sniegas
ir žalsvas ledas
ir plaikstosi vėjai -
vyrų, moterų juoką -
praradę. Regiu,
kaktusą, pievą žalią
ir namuose -
sudygusias svajones.
Suku, sunkų žvilgsnį
į šalį, kaip jie ten,
be manęs?

Einu, važiuoju
lyg į pirštą įsipjovęs,
toks visiems artimas
ir savas,
tarsi vasaris, kovas...

Ir tu, vandens
rieškučiom pasėmus -
mane nugirdai
ir mane ir tave -
gaubia sutemos šėmos,
o senelė - bulves verda
ir dešras kepa,
o vaikai - balti, šilti -
tarsi pranašai -
išnirę iš garų
ir tu, pasikreipus
į dešinę, kairę  -
atsiduri -
tarpe draugų
ir į tave
visi kaimo bernai spokso
ir tu - panaši
į mano Pilnatį
ir labai džiaugiesi
ir man, pavasario kraują
perpylus.

O aš, galėjau laukti,
priešintis,
nors buvau
ir tavo draugas, priešas
ir išties buvau išniręs,
kaip dramblys -
iš tos, nelemtos nakties
ir Praeities.