Eilėraščio lemtis

Visą parą plauki kažin koks neramus
Priešgimdyvinėj būsenoj, laukdamas šoko saliutų –
Pasunkėjęs vidus dar presuoja bevalio žodžius,
O stipriausi  sugrįžta iš jungo ilgiausio  rekrūtų,
Pagaliau išsisiurbsi raudų ir  dejonių namus
Nuo sudulkusio kilimo plaukus žmonių išvalysi,
Pasijusi nekaltas, gaivus, subtilus ir trapus
Ir gerumo rasa laikinai iš padangių nulysi.
Nusitėkši eilėraštį, pilną drėgnos  praeities,
Suvyniojęs į  langą gyvybės nematant įdėsi –
Nieks negali pasmerkt pogimdyvinės traumos būklės,
Nors  po metų kokių prie to lango sugrįžęs gailėsis.