tu mano taburetės kojos

mano laimė tau tik apkabinimą kainuotų
stingtų drebulės, jei liestum TU mane
tyla stotų
jūros nebanguotų
nešėliotų
angelai, šventieji bustų pragare

dvasios kopėčiom į juodą dangų liptų
o mes taip ir nebijotume lietaus
ir platybės virš jaunų galvų pravirktų
mums kvailiems, dar nesuprantantiems tiesos

o ir sniegas iš tiesų nėra TIK baltas
pievos negyvena tik žaliai
ledas visuomet nebūna šaltas
būna, mylim mes.. bet ar tikrai?