Mažuma

Mažyčiais taškeliais tyloj
aš pajausiu,
tą vėsų ir kvepiantį rudenio rytą.
Namelis mažytis
Dvelks obuoliais, tu pavirsi
liūdesio vėju...
Ant mažyčių langelių nusės mudviejų miego dulkės
ir mažyčiais tarpeliais paliks mus
nulio vertos sekundės.
Vėl pirštai palies mažyčiais dryželiais
išklotas stygas
ir skambės
kažkur jau girdėtas mažumo motyvas
nuskries į Paryžių,
ant mažytės palangės paliks tik
pieštuko žymes.
Mažytėm raidelėm rašysim
mažas eilutes,
išplaikstysim
gatvelėm mažytėm
ir kris į balas, bet be tikslo,
nes mes nebejaučiam laiko-
absurdas...
Tik mažytis drugelis širdy
(vis dar)
sparnais muša ritmą
lyg tolimas būgnas...