Rašyk
Eilės (72008)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10305)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VI dalis: Tolima kelionė
XIII skyrius

    Kitą rytą, kaip vienuolis ir žadėjo, visi pakilo kartu su aušra. Kylantys saulės spinduliai nudažė dangų rausvai, ir visa ši šviesa, nedrąsiai atsispindėdama, nuo snieguotų kalnų viršūnių, užpildė slėnius tykia prieblanda. Oras dar buvo vėsus ir drėgnas, todėl Ondoras sukūrė laužą. Slėginas tuo tarpu atnešė katilą pilną švaraus, baltutėlio sniego ir pastatė šalia ugnies. Ištirpęs kalnų ledas, buvo puikiausia priemonė rytiniam prausimuisi ir troškulio malšinimui. Visi trys atliko rytinę mankštą ir pasiruošimo dienai bei apsivalymo ritualą. Atlikę savo rytmečio pareigas, pagaliau jie buvo pasiruošę dar vienai dienai. Tvėrėjas surinkęs paskutiniuosius pusryčių likučius, sudėjo į dubenėlius. Ondoras iš savo krepšio išsitraukė džiovintos kiškienos gabalą ir perplėšęs jį perpus, dalį atidavė Sleginui. Nė vienas jų dar nebuvo atsisakę mėsos patiekalų, nors valgydavo ją kur kas rečiau nei anksčiau. Visi trys tyliai krimto savo kuklius pusryčius ir nesikalbėjo. Iš pirmo žvilgsnio šis rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų, bet tuo pačiu buvo visiškai kitoks. Tai buvo paskutinis jų rytas šioje taikioje, nuošalioje kovos nepaliestoje kalnų vietoje. Tai buvo paskutinė jų pačių įkurta ilgalaikė stovykla. Apskritai, ko gero tai buvo paskutinė taiki, ramybės kupina vieta Žemėje. Per visus dvejus mokymo metus, nė vienas jų nematė kito žmogaus išskyrus vienas kitą. Pavalgius nei Sleginas, nei Ondoras kol kas nedrįso judėti. Jie tik nebyliu žvilgsniu stebėjo mokytojo veidą, laukdami tolimesnių nurodymų. Paprastai eilinė diena prasidėdavo būtent nuo to. Tik šįkart vienuolis neskubėjo, jis tiesiog mąsliai žiūrėjo į tolumoje boluojančias kalnų viršūnes ir nejudėjo.

    Neilgai trukus, jis atsistojo, žvilgsniu parodė, jog metas krautis daiktus, sutvarkyti stovyklavietę ir kilti į žygį. Jo mokiniai, nieko netarę pakluso. Po kelių minučių į tylią trijų karių stovyklavimo vietą įšliaužė rainas žaltys, jis susirangė ant įšilusio akmens ir net neįtarė, kad vos prieš kelias akimirkas, čia buvo žmonių buveinė, kurioje jie praleido daugiau nei mėnesį laiko. Aplink nesimatė nė vieno jų egzistavimo pėdsako.

    Saulė tuo tarpu pamažu kilo aukštyn, palengva užpildydama visas pakampes savo šviesa ir gindama šešėlius į nežinią iki kol ateis vakaras ir naktis grąžins jiems jų teisėtą pavidalą. Bundanti skurdi kalnų gamta taip pat kėlėsi iš savo miego patalo, lengvai prasiskleisdami trapūs gėlių žiedai, tiesė savo galveles į dangų tarsi prašydami išganymo ir šilumos, kurios jie visuomet geis labiau už viską pasaulyje. Į romią kalnų kraštovaizdžio tylą po truputėlį ėmė veržtis kuklūs tirpstančio vandens čiurlenimo garsai, kuriuos nuslopindavo tik retkarčiais nuaidintis šaižus erelio klyksmas. Visas šis gamtos paveikslas nesunkiai derėjo prie trijų kovotojų drąsiais, tvirtais žingsniais keliaujančių kalnų takais, per šį rodos neįveikiamą pasaulio stogą. Pirmasis ėjo, regis geriausiai kelią žinantis vedlys, apsimuturiavęs apdriskusia vienuolio mantija, pasiramsčiuodamas lazda ir segintis ilgą, platų kalaviją prie šono. Jam iš paskos neatsilikdamas, aukštas, tvirtas karys, segintis kur kas daugiau ginklų ant savo kūno, dėvintis keistą ilgarankovį, apiplyšusį apdarą, apsivyniojęs keistus skudurus, iš po kurių švysčiojo tvirti šarvai, dengiantys randuotą kūną. Paskutinysis, keliais žingsniais atsilikęs, tačiau ne lėtesniu tempu, stebėdamas gamtos grožį, žingsniavo jaunuolis, apsirėdęs nublukusiais skarmalais, kaip ir pirmasis karys, prie šono jis turėjo prisisegęs kalaviją, tik ne tokį platų ir ilgesnį. Visi trys keliautojai ant pečių buvo užsikrovę nemažą mantos dalį, kuri neatrodė lengva, tačiau nepanašu, kad bent kiek sukėlė nepatogumų keliautojams. Iki kalnų papėdės buvo apytiksliai trys dienos kelio.

    - Ar mes turime kokį planą, Tvėrėjau? – pasiteiravo Sleginas vakare, kai jie buvo sustoję ruoštis nakčiai.

    - Na... Planas yra nugalėti ateivius ir išlaisvinti mūsų planetą.

    - Liaukis, juk supranti apie ką kalbu. Mes trise juk niekaip neįveiksime visos ateivių rasės.

    Tvėrėjas staiga sustojo ir rimtai pažvelgė į ramiai besitvarkantį jaunuolį.

    - Kodėl tu toks tikras, Sleginai?

    Dabar atsisuko ir Sleginas.

    - O ar toks tavo planas?

    - O kokio tu tikėjaisi?

    Sleginas atrodė sutrikęs.

    - Bet... Tvėrėjau, aš tikiu savo jėgomis, tik... Manau, mes galbūt pasirengę įveikti na, kelis tuzinus ateivių, bet ne milijoninę armiją.

    - Sleginai, jei tu nesi pasirengęs nugalėti visos ateivių rasės, tu negali keliauti su mumis.

    - Mokytojau, aš pasirengęs. Visą savo neilgą gyvenimą svajojau tik apie viena. Apie dieną, kuomet galėsiu išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro, žinodamas, kad esu pavaldus tik sau, savo planetai ir galiu mėgautis Dievo man dovanota laisve taip kaip ir pridera, esu pasirengęs atiduoti tam visą save ir pasirengęs atiduoti savo gyvybę, jei vardan jos, laisvę įgis kažkas po manęs, tačiau tik tokiu atveju, jei mano gyvybė iš tikrųjų bus to verta. Klausydamas tavęs, aš tiesiog bijau, kad mūsų aukos, įsilies į tą begalybę žuvusių žmonių kurie nesuteikė ateičiai jokios vilties.

    - Sleginai, pirmiausia turėtum žinoti, kad kiekviena, prarasta gyvybė yra ateities viltis, nieko šiame pasaulyje nėra nereikšmingo, niekas per klaidą neįvyksta. Visata klaidų nedaro. Sakei, kad esi pasiruošęs paaukoti savo gyvybę vardan laisvės, o kiek paaukotum svetimų gyvybių? Ar paaukotum mano, Ondoro gyvybes?

    Sleginas nusuko akis.

    - Taip ir maniau, - toliau tęsė vienuolis, - ir vis dėlto mes, vardan tavo laisvės ją esame taip pat pasiryžę aukoti. Vadinasi mes ir esame kovotojai už laisvę, o ne už save. Nepergyvenk, Sleginai, mes nekovosime vieni, mes stovėsime petys į petį, su žmonėmis, pasiryžusiais kovoti už laisvę, su žmonėmis kurie nebijos vardan jos paaukoti gyvybės, tačiau būtent kiekviena iš jų kuri buvo prarasta, ir bus dalis rakto, kuris mums atrakins kalėjimo vartus. Jei ateivių rasė bus įveikta, kiekviena gyvybė bus ją įveikusi. Kiekviena atskirai ir visos kartu.

    Sleginas linktelėjo galva ir toliau tvarkėsi savo miegojimo vietą. Ondoras visą tą laiką, nesikišdamas klausėsi jų pokalbio. Tvėrėjas pastebėjo, kad jo mokiniai šiek tiek sunerimę. Mintyse jis nusišypsojo. „jie dar pernelyg jauni ir nepatyrę, kad viską suprastų“, - mąstė jis. Suprantama, kad jis nieku gyvu, nebūtų jų siuntęs į mūšio lauko vidurį, be jokio plano. Ondoras tuo tarpu jautė, kad vienuolis sąmoningai daro šiokį tokį spaudimą Sleginui. Pastarasis, nors ir įgudęs kovotojas, tačiau neturėdamas jokios kovinės patirties, negalėjo tinkamai įvertinti pasiruošimo mūšiui. Ondoras buvo matęs tokių jaunuolių ir žinojo, kuo baigiasi aklas pasitikėjimas savo jėgomis.

    Niekada jokioms pergalėms pasitikėjimas nepadėdavo, jis tiesiog užhipnotizuodavo žmogų, aptemdydavo protą ir sukeldavo sumaištį. Visas šis nematomas, įsivaizduojamas skydas trukdydavo įžvelgti tiesą mūšio lauke. Kiekvienas žingsnis pirmyn atrodydavo lengvas iki tos akimirkos, kai tikrovė galiausiai įsiskverbdavo į matymo lauką. Tuomet kūnas tapdavo švininis, akys raibuliuodavo, ausyse spengdavo nepažįstami garsai. Šis melo ir tiesos kontrastas per sekundės dalį sunaikindavo visą pasitikėjimo augintą žmogaus sielos augalą, be kurio jam nieko nebelikdavo. Realybė egzistavo būtent tokia apie kokią jiems ir pranašaudavo, tačiau jaunatviškas naivumas ir nepatiklumas sukeldavo tik juoką. Vis dėlto kova su ateiviais, buvo ne tokia kova apie kokias pasakodavo kiti. Jos nupasakoti neįmanoma. Materialusis pasaulis, tebuvo tik priedanga tam, ką iš tikrųjų ateiviai naudodavo kaip savo patį grėsmingiausią ginklą. Lieknas, neišsivystęs kūnas, minimaliai padengtas šarvinėmis plokštelėmis, sukeldavo taikios, trapios būtybės įspūdį iki kol pasitikėjimas prisiartindavo taip arti, kol būtybė galėtų pajusti jos alsavimą. Tuomet pasitikėjimas susidurdavo su būtybės žvilgsniu. Bejausmiu, tuščiu ir vis dėlto grėsmingai bauginančiu žvilgsniu. Tos akys nežiūrėdavo į tave, jos žiūrėdavo į tavo vidų, jis persmelkdavo tavo protą, įlįsdavo į tavo mintis ir pasilikdavo ten per amžius net jei spėdavai laiku sunaikinti priešą. Šis žvilgsnis į trapias daleles susmulkindavo žmogaus pasitikėjimą, vienintelį skydą leidusį jam gintis nuo žvilgsnio. Kai pasitikėjimas dingdavo, būtybės niekas nebesulaikydavo, ji iščiulpdavo tavo paskutinius gyvybės likučius net neprisilietusi, ji mito žmogaus dvasios galia, žmogaus emocijomis ir nuo to dar labiau sustiprėdavo. Mūšiuose ištverdavo tik tie kariai, kurie neturėdavo kuo gintis. Tai buvo tuščios, bejausmės asmenybės, kurios neturėdavo ką atiduoti. Jos tiesiog kaip mašinos skverbdavosi per ateivių minią, sėdami joje sumaištį ir nerimą. Ateiviai nebuvo itin stiprūs, jie tiesiog buvo protingi. Tačiau protas laimėdavo tik prieš protą, bet ne prieš beprasmę, nereikšmingą, griaunančią jėgą. Būtent tokia jėga pildė žmonių sukilimo gretas, tuo pačiu skurdindama viso maišto moralę. Nors žmonės laikėsi, o tai darė jie itin ilgai ir jautėsi stiprūs ir drąsūs, kovą jie jau buvo pralaimėję. Nepriklausomai nuo to, kad buvo gyvi, buvo ištvermingi jie neturėjo savyje nieko, ką būtų galėję kurti. Jie tiesiog griovė. Griovė savo planetą, griovė savo egzistavimo pamatą, griovė savo prigimtį, bet visiškai nieko nestatė. Ateiviai nepuldavo žmonių, jie jų neieškojo, nes ateiviams, žmonės būdavo nelyginant uodai karštą vasaros naktį trukdantys miegoti. Žmonės neturėjo jokios ateities, tik svajones, kurioms įgyvendinti neturėjo nei priemonių, nei plano. Viskas kas dar buvo žmonėms belikę, tik sutrupinta iki smulkiausių kruopelyčių viltis, kurios niekas nedrįso imtis klijuoti. Tai buvo būtent tai, ką pajėgė suprasti Ondoras ir Tvėrėjas, tačiau negalėjo suprasti Sleginas, kuris iki tol niekada nebuvo susidūręs su šiuo pasitikėjimo ir sumaišties mišiniu, nepaisant to, kad buvo pažinęs mirties ir dieviškojo principo skonį

    Kita ir dar kita diena beveik niekuo nesiskyrė nuo pirmosios kelionės dienos. Nuo ankstaus ryto iki vakaro visi trys kariai keliavo siaurais kalnų takeliais, retkarčiais nusileisdami į šiltesnį miškingą slėnį, kartais pakildami ant amžino įšalo ledynų. Ėjo keliais, kuriuos žinojo vienintelis vienuolis. Dienomis, Ondoras su Sleginu maistui susimedžiodavo žvėrių ar paukščių. Tvėrėjas tuo tarpu miškuose pasirinkdavo grybų ir maistingų šaknelių. Nors iki kaulų smegenų pažįstamas kraštovaizdis nekito, tačiau vis tiek žavėjo savo tobulumu. Aukštos, snieguotos kalnų viršūnės besitęsiančios iki ten kur nebeužmato akys, demonstravo savo nesunaikinamos gamtos stichijos jėgą ir įkvėpė aiškias idėjas į palyginus su jais trapių būtybių protus. Kiekvienas iš kovotojų savaip išgyvendavo gamtos galios įdiegtus pojūčius, bet nė vienas nesijautė nejaukiai. Ilgainiui, gyvendamas kalnuose išmoksti šį įspūdingą vaizdą perkelti į savo sąmonę ir pasijusti dalele visos kūrinijos, be kurios regis nebegalėtum gyventi.

    Paskutinysis vakaras praleistas kalnuose praėjo ramiai. Paprastai kiekvienas iš trijų bendrakeleivių turėdavo per dieną sukauptų minčių, kuriomis dalindavosi prieš miegą, kurias visi kartu mėgdavo aptarti. Kartais šie pokalbiai būdavo linksmi, kartais užvirdavo karštos diskusijos. Šįkart niekas nedrįso drumsti tylos, tarsi norėdamas paskutinį kartą prisiliesti prie šios tobulos ramybės ir išgyventi ją, lyg priklausytų ji tik tau vienam. Šis vakaras buvo ypatingas ir rodėsi, jog net ir į ugnį vis įmetamos malkos spragsi tyliau, vėjas pučia švelniau, o žvaigždės danguje ryškesnės. Visi žinojo, kad šių kalnų ir jų suteikiamos ramybės ilgai gedės. Tokia nostalgiška nuotaika ilgainiui visi trys atsigulė miegoti, paskutinį kartą į savo taikų ir jaukų guolį paskutinį kartą, protais, kurių nedrumstė joks pavojaus šešėlis, paskutinį kartą visi kartu vienu metu.

XIV skyrius

    Kitos dienos rytą, kai saulė dar nebuvo pakilusi itin aukštai, jie jau buvo pasiekę kalnų papėdę. Prieš akis plytėjo, neįžengiami, begaliniai lapuočių miškai iš kurių jau girdėjosi garsesnis paukščių čiulbesys ir žiogų svirpimas. Uoslę iškart užgavo gaivus, žydinčių lauko gėlių aromatas. Po kojomis šiugždėjo minkšta, šviežiai prasikalusi pavasarinė žolė. Nusileidus nuo kalno, kuris užstojo šiaurinius vėjus, oras iškart pasidarė gerokai karštesnis. Jie sustojo ir paskutinį kartą atsigręžė į kalnus, padėkoti jiems už nakvynę ir rūpestį.

    - Kur trauksime dabar, Tvėrėjau? – paklausė Sleginas apsidairęs į visas puses. Visos jos atrodė panašiai.

    - Trauksime į artimiausią skyrių. Reikia įsigyti naujų drabužių, ginklų, pasiruošti kovai. Galų gale pažiūrėsime kaip pasikėtė pasaulis, kol jame mūsų nebuvo.

    Sleginas linktelėjo.

    - Į kurią pusę? – pasiteiravo Ondoras, - kiek žinau artimiausias kaimelis už maždaug dviejų dienų kelio į tą pusę.

    Jis pirštu parodė pietvakarių kryptimi.

    - Teisingai. Septintojoje bazėje, - pritariamai linktelėjo vienuolis.
Visi trys kurį laiką dar stovėjo nejudėdami ir įdėmiai žvelgė į Ondoro nurodytą pusę. Laisvasis kovotojas nedrąsiai prabilo.

    - Nesu itin patyręs šiuose dalykuose. Niekada neteko nei gyventi nei kautis pasaulyje, su papildomomis priemonėmis kurių anksčiau nenaudodavau, jei suprantate apie ką kalbu. Niekada neteko tavo pamokų, vienuoli, taikyti praktiškai, bet aš lyg ir šį tą nujaučiu.
Kažkokius keistus energetinius virpesius.

    Jis atsisuko į savo palydovus. Nė vienas jų net nekrustelėjo, tik toliau įdėmiai žvelgė į tą pačią pusę, tik nežymiai palinksėjo galvomis.

    - Kas tai? Ar ko nors imsimės? – dar kartą prakalbo Ondoras.

    Tvėrėjas nieko neatsakė tik pakėlė pirštą Ondorui prieš akis, duodamas suprasti, kad šis tylėtų. Ondoras nusuko akis ir pasistengė kaip ir jo draugai, įsijausti į šį pojūtį ir pabandyti iš jo išgauti šiek tiek daugiau informacijos.

    Šįkart jis jautėsi visiškai kitaip nei ankstesniais laikais, kuomet nešiodavo savo amuletą. Tai buvo kažkoks visiškai abstraktus ir neaiškus pojūtis, primenantis lengvą susijaudinimą, bet labiau proto, o ne kūno sujaudinimą. Lyg kažkokią tolimą vibraciją, kuri vėlgi buvo juntama ne išoriniais pojūčiais, bet kažkur viduje. Ondoras akimirkai pasijuto nejaukiai. Jis visuomet pasikliaudavo logiškais, pagrįstais, patvirtintais sprendimais, o šįkart tai buvo tik nuojauta ir vis dėlto tokia aiški ir ryški, kad jis be jokios abejonės galėtų ją pavadinti ne nuojauta, o tikrų tikriausiu žinojimu už kurį galėtų duoti nukirsti sau ranką. Panašiai kaip akys mums perduoti informaciją apie mūsų regos lauko subtilumus, ausys apie sklindančias garso bangas, ore pasklidusios molekulės, per nosies gleivinę mus informuoja apie kvapus, lygiai taip Ondoras šįkart jautė apie keistas tolumoje vaikštančias būtybes, tik niekaip negalėjo suprasti kuri kūno dalis jį apie tai informuoja.

    - Užblokuokit savo sąmonę, - griežtai paliepė Tvėrėjas, - manau, kad tai gali būti ateiviai. Jaučiu, jog tai telepatijos signalas. Ateiviai per daug tobuli, kad bendrautų senamadišku balso stygų aparatu, bet regis, kad šioje situacijoje tai mūsų pranašumas.

    Mokiniai iškart pakluso. Sąmonės blokavimas, buvo vienas iš sunkiausių dalykų kurių Ondorui teko išmokti. Galbūt todėl, kad tai buvo pirmasis proto manipuliacijos būdas, kurio Tvėrėjas ėmė mokyti laisvąjį kovotoją. Iš pirmo žvilgsnio jam tai pasirodė itin sudėtinga ir reikalavo nepaprastai daug laiko. Pradžioje Ondoras turėdavo daug jo praleisti medituodamas, kol išmoko tokioje būsenoje visiškai ignoruoti išorinio pasaulio faktus ir įvykius. Meditacijos metu įvaldęs tokią dėmesio kontrolę ilgainiui išmoko filtruoti tam tikrus pojūčius nuo tokių kurie jam būtų naudingi iki tokių kurių atskleidimas būtų pavojingas. Taigi, nors pradžioje užblokavęs sąmonę jis nei matydavo nei girdėdavo. Galiausiai išmoko atskirti savo potyrius taip individualiai, kad užblokavęs tam tikrą smegenų sritį, kitos išlikdavo budrios, o kartais kompensuodamos atsiradusią laisvą nišą, netgi paaštrėdavo.

    Taigi šią akimirką jis lygiai taip pat nesunkiai pajėgė užblokuoti savo sąmonės sritį, atsakingą už telepatiją. Tai buvo pirmieji jo bandymai, praktiškai pritaikyti vienuolio išmokytas žinias ir jis kol kas jautėsi gana neblogai, jautėsi esąs tvirtesnis ir pranašesnis karys nei anksčiau. Sleginas tuo tarpu savo gebėjimus lavinęs ir anksčiau, jautėsi kaip visada, nors jo telepatinio matymo diapazonas buvo iš tikrųjų gerokai platesnis nei kadaise. Jis aiškiai juto svetimas būtybes esant visai netoliese, todėl kaip ir vienuolis bandė atskirti ar tai galėtų būti ateiviai, o galbūt toli nuo bazės nuklydęs medžiotojų būrys.

    - Ar eisime patikrinti? – atsargiai pasiteiravo Sleginas, iki galo neįsitikinęs kas ten galėtų būti.

    Jis pasisuko į šoną ir pamatė, kad Ondoras jau seniausiai galandasi ginklus.

    - Aišku eisime, - sušuko jis, - man jau seniai niežti rankos.
Sleginas kol kas neskubėjo nieko daryti, laukdamas vienuolio pritarimo.

    - Nėra ką tikrinti. Esu įsitikinęs, kad ten ateiviai, - galiausiai prabilo Tvėrėjas, - pernelyg stiprus ryšys, kad būtų žmogus, aš lyg ir nugirdau kelias pokalbio nuotrupas. Sunku pasakyt, visiškai nesuprantu ateivių kalbos.

    Ondoras nudžiugęs nusikvatojo:

    - Puiku!

    Sleginas tuo tarpu šiek tiek sunerimo, nors nieko nedrįso sakyti. Jis niekada nebuvo dalyvavęs kovoje. Net savo gimtajame kaime dažnai gaudavo į kailį nuo vyresniųjų vaikų, tuo tarpu, čia bus grumtynės su tikrais ateiviais, kurie žudydavo galingiausius skyriaus vyrus. Vis dėlto jis nedrįso prabilti, matydamas bebaimį, tvirtai nusiteikusį Ondoro veidą ir ramų, neemocingą Tvėrėjo žvilgsnį. Jis suprato, jog visai nenori būti našta savo pakeleiviams, ypač žinodamas, kad ilgam juos sulaikė kalnuose, kuomet daug kartų Ondoras ruošėsi išsinešdinti. Jis nenorėjo nuvilti nei savęs, nei savo draugų, todėl nieko nesakęs prisiveržė savo kardą prie juosmens dar tvirčiau.

    - Nemanau, kad tai itin gera mintis, - prabilo vienuolis, - Šiuo metu jie yra tik dviese, tačiau jaučiu, kad tai nėra eiliniai žvalgai besibastantys netoli bazių. Čia kažkokie keliautojai iš miesto. Įtariu, su kažkokia svarbia užduotimi jei atkeliavo taip toli. Jei bent vienas jų pabėgs mus pajutę. Jei išduos netoliese besislapstančius žmones. Kol kas mes šaunioje priedangoje.

    Atrodė, kad Ondoras net nesureagavo, jis veržėsi savo šarvus.

    - Kaip pasakysi, vienuoli, - atsakė, - jei būsi priedangoje – būk. Tokiu atveju mūsų keliai išsiskiria.

    - Ondorai, nekvailiok!

    Ondoras ir vėl nesureagavo, atsistojo užsimetė krepšį ant pečių.

    - Dvejus metus laukiau šios akimirkos. Klausiau tavo nurodymų. Uoliai treniravausi, vardan ko? Tam, kad likusį gyvenimą praleisčiau priedangoje? Aš karys, vienuoli, laisvasis kovotojas. Esu dėkingas tau už viską, ką dėl manęs padarei, esu dėkingas už draugystę. Neturiu nieko prieš tave, bet kadaise sakiau, jog pamatęs ateivį, jį nudobiu. Savo principų neišsižadėjau. Aš jų nepaleisiu.

    Apsitaisęs visa savo manta, jis pasuko link mišo, lėtu, bet užtikrintu žingsniu.

    - Ondorai! - nors nepiktu, tačiau atrodė akmenis verčiančiu suklusti balsu, sušuko, Tvėrėjas, - aš negaliu tau leisti taip elgtis!

    - Juk nežudysi manęs?

    Tvėrėjas stovėjo sutrikęs, nežinodamas kaip jam pasielgti. Tuo tarpu Sleginas žvelgė Ondorui pavymui. Jis pastebėjo, kad vienuolio veidas šiek tiek rūškanas.

    - Nuėjęs vienas Ondoras žus, - prabilo vienuolis švelniai.

    Sleginas nudelbė žvilgsnį žemyn.

    - Viskas gerai, Tvėrėjau, keliaukim su juo. Aš pasirengęs kovai.

    Vienuolis kurį laiką nieko neatsakė, tik galvojo. Tada uždėjo ranką Sleginui ant peties ir įdėmiai žiūrėdamas į akis, tarė:

    - Įdėmiai manęs paklausyk, Sleginai. Tai ką tu šiandien išvysi, niekada nepamirši per visą savo gyvenimą. Kova su ateiviais yra greita ir šiurpi. Ji reikalauja šalto proto, aštraus mąstymo ir greito kirčio. Šiuo metu esi labai tvirtas karys, bet nežinau ar moki suderinti visus tris dalykus vienu metu. Mes nepaliksime Ondoro vieno, bet prižadėk, kad ir kas benutiktų laikytis šalia manęs ir bėgti kuo toliau iš ten, jei mums kas nutiktų. Ar supratai?

    Sleginas klausėsi, bet jo mintys skraidė kitur. Jis pritariamai linktelėjo. Sleginas žinojo, koks pavojus slypi miško tankmėje, bet vienuolio prašymo jis nieku gyvu nebūtų galėjęs įgyvendinti. Tvėrėjas su Ondoru, buvo jo vienintelė šeima, kurią mylėjo. Vieninteliai draugai kuriuos jis turėjo. Jei mūšio lauke jiems būtų kas nors nutikę. Sleginas ten būtų pasilikęs tol, kol surastų ramybę, arba sieloje atkeršydamas skriaudėjams, arba danguje, paaukodamas savo gyvybę.

    Jie abu pajudėjo paskui Ondorą, kuris jau buvo nukeliavęs gerus du šimtus metrų nuo jų ir beveik pasiekęs mišką. Sleginas jam šūktelėjo. Ondoras sustojo.

    - Vis dėlto nusprendėte pasigėrėti spektakliu? – pasiteiravo laisvasis kovotojas, bendrakeleiviams prisiartinus pakankamai arti.

    - Nesupranti į kokį pavojų mus visus statai, - atrėžė jam vienuolis.

    - Pavojus, mano antrasis vardas, - prieš žengiant į mišką dar spėjo papokštauti Ondoras, - vienuoli, juk kiekviena diena praleista šioje planetoje alsuoja mirtimi. Jaučiu giltinės kvapą sau ant sprando, net tada kai geriu šaltinio vandeniu su nežinomomis priemaišomis, valgydamas sumedžiotą, galbūt užsikrėtusį pavojingomis ligomis šerną, net ir dabar kiekviename žingsnyje į padą gali įgelti nuodinga gyvatė. Ar baimė padarys šiuos pavojus menkesnius? Ji tiesiog varžo mūsų galimybes, atima ateitį.

    - Nemanyk, kad aš ar Sleginas esame bailūs, Ondorai. Šokdamas mirčiai į nasrus, tu neįrodai savo drąsos. Įrodai, jog ne visada viską apskaičiuoji. Drąsus ne tas kuris pasiaukoja vardan kitų. Tas – kuris kitus sugeba apsaugoti. Tavo mirtis bus bereikšmė, kai po jos ateiviai tik sumažins gynybinę sieną saugančią žmones, kuomet tavo pareiga yra išlaikyti ją tvirtą ir stiprią, nes pats ir esi jos pamatas.

    Ondoras nedrįso nieko atsakyti ir toliau ėjo tylėdamas. Jis žinojo, kad su vienuoliu šįkart neverta veltis į pokalbį, nes jei jis jį perkalbės, visi trys bus priversti iškrypti iš kelio vedančio link ateivių, o Ondorui tuo metu tai buvo vienintelis tikslas.

    - Ar jie toli? – paklausė Sleginas.

    - Už kelių kilometrų, - atsakė vienuolis, - žingsniuoja į šiaurę.

    Kurį laiką vėl tvyrojo tyla. Įžengus į mišką visiems trims kovotojams užgniaužė kvapą nuo vaizdo kurio jie taip seniai neregėjo. Kuklios kalnų giraitės nieku gyvu neprilygo šiam milžiniškam, žaliam tankumynų labirintui. Ausis iškart užpildė paukščių čiulbesys ir nuo vėjo ošiančių lapų šlamesys. Atrodė, kad medžių viršūnės dainuoja melodingas giesmes skirtas tik šiems trims keliautojams. Žinoma, toji jėga kuria žibėjo žaluma nė iš tolo neprilygo neįveikiamoms kalnų grandinėms, tačiau žavėjo savo tobula struktūra, kuri rodės tokia jautri ir vis dėlto nepalaužiama. Kaskart netyčiomis nulaužus šakelę ar primynus skruzdėlę, rodėsi, kad miško dvasia užvirs ant galvų, naikindama visus jos nekviestus svečius. Sleginas, norėdamas prablaškyti viduje kylančius prieštaringus jausmus dėl artėjančios kovos, pamėgino prakalbinti vienuolį:

    - Sakyk, Tvėrėjau, galbūt jei žmogus turėtų galimybę pasirinkti nemirtingumą, amžiną gyvenimą, galbūt tai jam padėtų įveikti visas baimes ir kliūtis kurių dauguma nedrįsta įveikti akiratyje pasirodžius mirties šmėklai?

    - Galbūt, Sleginai. Galbūt tai padėtų paprastam žmogui, bet tai nesuteiktų laimės. Ar norėtum gyventi amžinai? Kartą jau buvai miręs ir apgailestavai kai buvai sugrąžintas atgal, nejau norėtum patirti tai dar kartą. Patirti kaskart kai tik susiduri su neįveikiama kliūtimi?

    - Taip, ko gero nenorėčiau, - pripažino Sleginas.

    - Kiekvienas žmogus yra apribotas tik savo intelekto. Tai reiškia, kad mūsų pasaulėvaizdį kuria tik tai, kaip mes suprantame mus supančią aplinką. Amžinas gyvenimas mus uždaro į materialiąją visatą kurią esame įpratę jausti ir išgyventi. Visi žmogaus siekiai yra apriboti tik to ką mes patiriame, ką matome ir ką jaučiame, o viskas kas slypi už mums nežinomos užsklandos, veikiau sukelia baimę, negu viltį pamatyti kažką naujo. Štai kodėl mirties pasaulis yra toks atgrasus. Šioje vietoje atradimų troškimas keičiamas baime. Riba tarp bailio ir didvyrio yra tokia siaura, jog dažniausiai šios dvi asmenybės eina greta viena kitos, ir persimainyti gali bet kurią akimirką. Todėl išmintingas žmogus niekada nesieks drąsos. Jis niekada nesieks ir nugalėti savo baimes. Išmintingas žmogus kils į nežinomybę su nuolankumu. Tik toks žmogus bus pripažintas visatos dėsnių ir sulauks atpildo. Nuolankumas gamtos dėsniams, nesuteikia drąsos. Suteikia stiprybės nebijoti. Drąsus nėra bebaimis. Drąsus yra tas, kuris įveikia savo baimes. Bebaimis tas, kuris jų neturi. Todėl drąsa yra asmenybės dorybė,  o baimių nebuvimas – sielos. Baimė yra vienas iš primityviausių, gyvuliškos kilmės išgyvenimų, simbolizuojančių mūsų prisirišimą prie materijos. Kuo žmogus turi daugiau baimių, tuo labiau jis bus prisirišęs prie sau pažįstamos aplinkos. Baimė rodo mūsų ribotumą, nes bijome visko kas nesuprantama, taigi baime galima pavadinti pasąmoningą nenorą suprasti. Baimė skatina mus bėgti, protas mus skatina aiškintis, pažinti. Baimė yra mūsų proto ir intelekto, mūsų siekių ir valios priešas. Kiekviena baimė daro mus menkesnius, labiau pažeidžiamus, daro mus silpnus ir atitolina mus nuo tobulybės malonumo. Štai kodėl bijodami mirties, mes nedrįstame žengti žingsnio į vietą, kuri turėtų būti mūsų gyvenimo nuopelnas, o mes apgaulingai vadiname tai prakeiksmu. Net ir pats drąsiausias žmogus tampa bejėgis mirties akivaizdoje. Akivaizdoje to patyrimo, kuris turėtų būti visų mūsų tikslas ir troškimas. Skamba keistai, tačiau visuomenėje kuri būtų išsivysčiusi ir išmintinga tai būtų šventė kuria aukštesniosios jėgos palaimina mus priimdamos į savo tarpą. Todėl išmintingas žmogus niekada nesirinktų tapti nemirtingu, jis rinktųsi tapti bebaimiu.

    Tvėrėjo pasakyti žodžiai sutrikdė tiek Sleginą, tiek Ondorą, kuris nors nenorėjo kištis, bet viena ausimi sekė pokalbį.

    - Nenoriu trukdyti, vienuoli, - prabilo laisvasis kovotojas, - bet kokią reikšmę šis tavo teiginys turi kovoje vardan žmonijos išlaisvinimo?

    - Ko gero supratau, ką norėjo pasakyti Tvėrėjas, - pirmasis įsiterpė Sleginas, - kiekvienas planetos gyventojas šiuo metu yra sukaustytas baimės. Galbūt daugelis pasakytų, jog ryžtųsi mirti vardan laisvės ir vis dėlto planeta jau keletą šimtmečių yra sukaustyta vergovės. Visa tai vyksta ne todėl, kad žmonėms trūksta pasitikėjimo, trūksta meilės žmonijai ar trūksta kitų dalykų kurie papildytų šį sąrašą. Taip vyksta todėl, kad niekas nedrįsta tapti tuo vieninteliu žmogumi galinčiu vesti. Visi laukia akimirkos, laukia pranašo kuris juos išvaduos. Galbūt laukia aukštesnių jėgų įsikišimo, pamiršdami, jog visas pasaulis kurį jie valdo yra jų pačių rankose. Nuo kiekvieno jų priklauso mūsų išlikimas. Kol bent vienas žemės gyventojas kvėpuos, tol žmonijai bus vilties tapti laisvais. Tiesiog kiekvienas turi patikėti, jog tai jis yra vedlys į laisvę, jog nuo jo priklauso ateitis ir tuomet jo atliktas darbas neapsiribos vien tik pašaliniu stebėjimu, bet bus pamatas formuojantis visų mūsų tikrovę.

  - Ar dabar supratai, Ondorai? – pasiteiravo Tvėrėjas.

    Jis nieko neatsakė, toliau žingsniavo priekyje visų ir stebėjo kelią.
Neilgai trukus, telepatijos signalas pradėjo smarkiai stiprėti.

    Sunkiausia šį išbandymą pakelti buvo Ondorui. Su kiekvienu žingsniu pirmyn atrodė lyg kažkoks kietas pleištas vis stipriau spaustų jam galvą.

    - Nepasiduok, Ondorai, - kuždėjo jam į ausį Tvėrėjas, - jei pasiduosi, jie iškart mus demaskuos.

    Kai iki ateivių beliko keli šimtai metrų, visi trys kovotojai nutilo ir tylutėliai žingsniavo stengdamiesi nesušlaminti nė vienos žolelės. Sleginas įdėmiai dairydamasis į visas puses ėjo viduryje, už nugaros jam buvo Tvėrėjas. Ateivių signalas labai sustiprėjo, jie buvo kažkur visai čia pat. Jaunasis karys taip pat galvoje pradėjo justi lengvą pulsavimą ir su lig ta akimirką signalas visiškai pradingo. Sleginas staigiai atsitiesė ir nieko nesuprasdamas apsidairė.

    - Atleiskit, - pusbalsiu prabilo Ondoras.

    Jis neištvėrė spinduliavimo kuris taip įkyriai rėžė jam smegenis.
„Galas“, - mintyse sau pasakė Sleginas ir išsitraukė savo kardą. Vos tik jis tai padarė lapai aplink sušlamėjo ir dvi liesos būtybės iš kairės pusės šoko tiesiai ant jų. Tvėrėjas su Ondoru staigiai dingo, Sleginui net nespėjus sureaguot. Jis bandė kirsti vienam ateiviui per kaklą, tačiau šis lengvai atrėmė smūgį telekinetiniu skydu ir kita ranka sugriebė jį už gerklės. Antrasis ateivis ištiesė į jį abi savo rankas, užmerkė akis ir Sleginas pajuto kaip iš vidaus jam kažkoks nežinomas slėgis ėmė spausti visą kūną. Nežmoniškas skausmas pervėrė kiekvieną jo kūno ląstelę, neištvėręs jis ėmė šaukti. Dar akimirka ir Sleginas būtų buvęs tiesiog sudraskytas į skutelius, tik staiga už jį nužudyti bandžiusio ateivio praskriejo kažkoks šešėlis. Sleginas pajuto nedidelį palengvėjimą. Jį laikiusio ateivio gniaužtai atsileido ir jis nukrito ant žemės. Visas kūnas tiesiog degte degė. Sleginas pramerkė akis ir išvydo šalimais gulintį ateivio lavoną be galvos. Akyse raibuliavo. Jis visiškai negalėjo pajudėti, atrodė lyg būtų buvęs suparalyžiuotas. Tik aplink girdėjosi braškančių medžių ir lūžtančių šakų garsai. Kartais pasigirsdavo kardų žvangėjimas ar telekinetinės bangos sukeltas, duslų sprogimą primenantis garsas. Praėjus kelioms minutėms viskas nutilo. Po akimirkos šalia Slegino jau tupėjo pritūpę Ondoras su Tvėrėju. Visa kairė Ondoro ranka sruvo krauju. Jis persiplėšė vieną jį gobusių skudurų ir apsirišo savo žaizdą.

    - Štai kuo baigiasi neapgalvota rizika, Ondorai, - kreipėsi į jį Tvėrėjas, - mes vos nepraradome Slegino.

    Sleginas negalėjo ištarti nei žodžio.

    „Kaip jautiesi ar gali pajudėti? “, - pasigirdo balsas jo galvoje. „Negaliu“, - atsakė Sleginas, - „Nejaučiu savo kūno, tik stiprų įkyrų deginimą“. Tvėrėjas perplėšė jam marškinius ant krūtinės. Ondoras pamatęs kraupų vaizdą susiėmė už galvos. „Kas ten? “, - paklausė Sleginas. „Nieko baisaus“, - pasigirdo Ondoro mintys. „Kelios nedidelės žaizdelės“. Sleginas nepatikėjo juo, jis nesunkai įsiskverbė į Ondoro galvą ir pamatė vaizdą kurį prieš akimirką regėjo Ondoras. Visas jo kūnas buvo išdarkytas bjauriais odos įplyšimais ir raizginiais, iš kiekvieno jų sunkėsi kraujas ir siaurais upeliais tekėjo bei gėrėsi į drėgną, vėsią žemę ant kurios gulėjo Sleginas. „Sakiau laikytis kartu“, - pasigirdo Tvėrėjas. „ Atleisk“, - atsiprašė Sleginas. „Nieko baisaus, užlopysim tave“, „Laikykis, senasis drauge, mes dar pakovosime“, - mintyse dar išgirdo Sleginas, Ondoro jam skirtus žodžius.

    Tvėrėjas iš savo krepšio išsitraukė porą nedidelių buteliukų. Jis pražiodė Sleginą ir įlašino porą lašų jam į burną.

    - Po akimirkos galėsi jausti kūną, nuims deginimą ir skausmą. Tik neskubėk judėt.

    - Regis padeda, - sunkiai prakalbo Sleginas.

    - Dabar išgerk tai, ir ramiai pagulėk.

    Tvėrėjas didesnį gurkšnį sugirdė Sleginui iš kito buteliuko ir atsistojo.

    - Turėtų sustabdyti kraujavimą ir dezinfekuot tavo žaizdas. Iki ryt ryto niekur neisime. Tu, Sleginai, stenkis kuo mažiau judėti.

    Ondoras tuo tarpu valėsi savo žaizdą. Po vienuolio žodžių jis priėjo ir pakuždėjo į ausį.

    - Ar nemanai, vienuoli, kad čia šiek tiek pavojinga vieta nakvynei. Gal reikėtų surasti saugesnę? Šalimais guli du ateivių lavonai.

    Tvėrėjas atsisuko į jį ir pažvelgė reikšmingu žvilgsniu.

    - Tu ką tik rizikavai, Slegino gyvybe, Ondorai. Nemanau, kad bus didelis skirtumas, jei dabar rizikuosime tavąja.

    - Atsiprašau, vienuoli, aš tikrai netikėjau, kad viskas pakryps taip.

    - Suprantu, aš taip pat. Budėsi pirmas, aš norėčiau šiek tiek pamedituoti.

    Nors medžioklė buvo sėkminga Ondoras šiek tiek krimtosi dėl to kas nutiko. Be to įkyriai maudė sužeistą ranką. Suprantama, kad Ondoras pergyveno ne dėl to. Kovose dažnai susižeisdavo ir jo ranka buvo menkniekis palyginus su tuo kas nutiko Sleginui. Tiesą sakant jis pirmą kartą matė taip išdarkytą žmogų kuris dar tebebūtų gyvas, o matęs Ondoras buvo tikrai daug. Jis atsisėdo ant nuvirtusio rąsto ir ėmė stebėti Sleginą. Nejudėdamas liesas kūnas sunkiai šnopavo, akys sudraskytame veide buvo užmerktos. Lengvai pražiotos sukepusios lūpos iš po kurių regėjosi stipriai sukąsti dantys. Matėsi, kad jis kenčia. Ondoras nusigręžė. Tai buvo jo kaltė, jis nebuvo pratęs kovoti kartu su žmonėmis. Žinoma, kai dar dalyvaudavo sukilimo mūšiuose paprastai kartu su juo būdavo ir daugiau karių, tačiau visi jie jam rūpėjo ne ką daugiau nei žolė kurią jie sumindavo. Visada aklai pasikliaudamas instinktais dažnai puldavo ateivius nesusimąstęs. Kilo klausimas, kodėl vienuolis leido jam eit į šį mūšį nujausdamas koks pavojus tyko. Ar jis norėjo išbandyti Ondorą. Norėjo patikrinti kaip jis ištvers svetimą kančią. Net ir suprasdamas, kad jam visada buvo nusispjauti ant kitų žmonių. Kodėl? Vis dėlto priežastys buvo ne tiek svarbu. Ondoras iš tikrųjų jautėsi kaltas ir atsakingas už tai kas nutiko. Kiek dar žmonių jis turės paaukoti kol atleis sau už tėvo mirtį. Sleginas buvo gyvas, jis buvo jo vienintelis draugas kurį jis kada nors turėjo. Ar jis galėtų jį paaukoti tam, kad sugrįžtu tėvas kurio jis pats beveik neprisimena. Tai buvo sunkus išbandymas ir Ondoras pasijuto skolingas Sleginui. Jo metų būdamas, Ondoras buvo nukovęs jau nemažai ateivių, buvo ketvirto rango karys, pakankamai aukšto, jog nevisi jį užsitarnaudavo net iki tarnybos galo. Ondoras jauniausias karys, per trumpiausią laiką užsitarnavęs devintąjį rangą. Sklido kalbos, kad vien dėl jo rengiamasi įkurti naują rangą. Ondoras nesididžiavo, bet buvo verta pripažinti, jog jis buvo tvirčiausias karys per visą sukilimo istoriją. Sleginas jam negalėtų prilygti. Vis dėlto jis turėjo savybių kurių Ondoras galėtų pasimokyti. Jis taip puikiai manipuliavo savo proto energetika, jog Ondoras nė nepajusdavo kaip Sleginas pradėdavo jam pasakoti apie jo paties vaikystės prisiminimus kurių Ondoras nė pats dorai neprisimindavo. Jis šyptelėjo prisiminęs kaip kartą treniruotės metu supyko ant Slegino dėl to, kad šis vangiai judėjo, po to pasirodė, kad jam išniręs peties sąnarys. Jis žinojo, kad jei Sleginas mirtų, visos Ondoro kančios kurias jis išgyveno dėl tėvo mirties, prasidėtų iš naujo. Nors neapykanta dar tebebuvo išlikusi. Vis dėlto ji buvo kitokia nei anksčiau. Dabar Ondoras brangino savo paties laisvės pojūtį kuris nebuvo toks tyras koks turėtų būti pojūtis žmogaus galinčio džiaugtis tikra laisve. Nors požiūris skyrėsi, vis dėlto jis buvo ganėtinai savanaudiškas. Ondoras vis tiek mažai gerbė žmones, tačiau tokios stiprios pagiežos kaip anksčiau, nebejuto. Ko gero todėl, kad buvo kas užpildo tą tuštumą, kuri visados jame tūnojo.

    Ondoras iš savo krepšio išsitraukė gertuvę ir prinešęs prie Slegino pastatė šalimais. Sleginas paėmė ją ir atsigėrė kelis didelius gurkšnius. Jis vis dar tebebuvo nusilpęs. Ondoras nusisuko ir ėmė stebėti mišką tokį alsuojantį gyvybę ir visiškai nesuderinamą su trim išvargusiais kovotojais.

    Tvėrėjas tuo tarpu paėjėjęs toliau susirado atokią miško aikštelę, atsisėdo į lotoso pozą ir ėmė kvėpuoti. Po truputėlį jo protas atsijungė. Vienuolis palengva susiliejo su jį supančia aplinka. Miško garsai ausyse ėmė tilti ir susimaišė į vientisą raminantį, lengvą ūžimą. Mintimis jis grįžo į šios dienos kovą ir vizualizavo save kaip pašalinį stebėtoją. Vienuolis šiek tiek rūstavo ant Ondoro, tačiau visa ši situacija jam nedavė ramybės. Kas buvo šie ateiviai? Ko jie siekė? Kur jie keliavo? Ši kova buvo itin nuožmi ir Ondoras niekaip nebūtų vienas susitvarkęs. Paprastai tokiose vietose lankydavosi tik ateivių žvalgai, savotiški jų rasės juodadarbiai kurių gyvybės regis nevertino nei žmonės nei patys atvykėliai, siųsdami savo gentainius į pačią sukilimo šerdį. Vis dėlto tai nebuvo nei žvalgai nei eiliniai kareiviai, net nebuvo telepatai. Pastarieji paprastai neišeidavo iš už savo gyvenamo miesto ribų ir dalyvaudavo tik belaisvių kankinimuose. Tai buvo kažkokios aukštesnės šeimos atstovai, stipriai išvystytais gebėjimais. Su savimi jie neturėjo nieko, tiesiog ėjo. Ar gali būti, kad ateivių valdžia nusprendė keisti strategiją? Nusprendė visiškai susidoroti su žmonėmis? Tvėrėjas niekaip negalėjo surišti galų. Nemokėjo paaiškinti to, su kuo jam šiandien teko susidurti.

XV skyrius

    Atėjus vakarui, vienuolis leido Ondorui pamiegoti, o pats atsisėdo prieš laužą ir stebėjo ar niekas nesiartina. Pasikeisdami jie praleido naktį be jokių netikėtumų. Rytą Sleginas jau pajėgė atsistoti.

    - Manau reikėtų praleisti dar vieną naktį, - prabilo Ondoras žiūrėdamas į svyruojantį savo jaunesnįjį draugą.

    - Ne, viskas gerai, aš galiu keliauti, - nuramino savo palydovus Sleginas.

    Tvėrėjas įdėmiai jį stebėjo.

    - Žinau, kad Sleginui dar vertėtų pailsėti, tačiau likti dar vieną naktį pernelyg pavojinga. Būtume atviras grobis ateiviams. Ruoškimės.

    Vienuolis su Ondoru pasidalinę Slegino daiktus, užsikrovė savo mantą ant pečių. Ateivių kūnus jie suslėpė po krūmais palikdami juos miško maitėdžiams. Sleginas pasiremdamas Tvėrėjo lazda, šiek tiek šlubčiodamas stengėsi neatsilikti.

    - Kas buvo vakarykščiai mūsų „draugai“?, - negarsiai paklausė Ondoras vienuolio, - tokios sudėtingos kovos seniai neturėjau.

    - Net neįsivaizduoju, - atsakė jam susimąstęs Tvėrėjas.

    Įsidienojus jie priėjo plačią upę. Per plačią, kad perbristi, bet per siaura didesniems laivams. Sleginas jau buvo šiek tiek atgavęs dalį jėgų ir jau gana sparčiai pajėgė žingsniuoti, nors kūną vis dar maudė. Visi kovotojai, sustojo, nusiėmė nuo pečių savo daiktus, nusiprausė ir prisipildė gertuves vandens. Susėdę ant kranto ėmė užkandžiauti stebėdami tekantį vandenį.

    Rusvas, sūkuriuojantis vanduo buvo vaizdas, kurio kalnuose nepamatysi. Ondoras iš lazdyno išsilaužė nedidelę lazdelę ir susikonstravo primityvią meškerę. Prikabinęs gabalėlį mėsos jis atsisėdo ant kranto ir laukė kol kokia pro šalį plaukianti žuvis susidomės. Tvėrėjas su Sleginu atsisėdo tolėliau į pavėsį ir žvelgė į menkų bangelių siūbuojamus meldus.

    - Upė turėtų tekėti netoli gyvenvietės, - prabilo Sleginas, - visos bazės įsikūrusios šalia gėlo, judančio vandens telkinių.

    - Taip, manau esi teisus, - pritarė jam vienuolis.

    Jis pakėlė galvą ir apžvelgė medžių viršūnes linkstančias virš jų.

    - Regis, reikėtų statyti plaustą ir plaukti pasroviui, - pasakė Tvėrėjas.

    - Ar nebus pavojinga judėti tokiu atviru keliu? – pasiteiravo Sleginas.

    - Pavojinga, bet pavojus niekada neateina prieš tai neperspėjęs.
Ondorui tuo tarpu kažkas užkibo. Jie nutilo ir įdėmiai stebėjo savo draugo judesius. Pora staigių truktelėjimų ir Sleginui po kojomis nukrito žvilgantis upėtakis. Jis pakėlė žuvį, iš už juosmens išsitraukęs durklą kauline rankena ir ėmė ją darinėti.

    - Liksime čia nakvynei, o iš pat ryto išplauksime, - baigė savo nurodymus vienuolis.

    Po kelių minučių, jiem po kojomis atsidūrė dar viena žuvis. Tvėrėjas iš krepšio išsitraukė nedidelį kirvuką ir per brūzgynus patraukė į miško gilumą, palikęs bendrakeleivius tęsti savo darbo. Maisto įvairovė pakėlė nuotaiką Sleginui, jis jau seniai nebuvo ragavęs šviežios žuvies. Su Ondoru susikūrę laužą, pasimovę savo laimikį ant lazdelių jie lengvai sukinėjo jį virš ugnies ir uodė gardų, švelniai paskrudusio upėtakio kvapą. Už nugarų jiems aidėjo, kirvio pokšėjimas, tai vienuolis rinko medžiagą plausto statybai.

    - Ar gerai jautiesi? – pasiteiravo Ondoras.

    - Dabar jau kur kas geriau, - atsakė Sleginas.

    Kurį laiką jiedu toliau stebėjo, kad žuvis pernelyg neapsviltų.

    - Atleisk, tai mano kaltė, kad tau taip nutiko, - kreipėsi į Sleginą laisvasis kovotojas, - maniau viskas baigsis kitaip.

    - Nesirūpink, - numojo ranka Sleginas, - galėjo baigtis ir blogiau. Kartą jau buvau už mirties šydo, nebijau nukeliauti ten dar kartą.

    - O kaip dėl skausmo? Ar jo taip pat nebijai?

    Sleginas kurį laiką tylėjo.

    - Nebijau ir skausmo. Kai žinai, kad jis netikras, kad jis neegzistuoja, nebelieka ko bijot. Tikra tik tai, ką rasime po to kai skausmas baigsis.

    - Vis dėlto mes jį jaučiame ir nemanau, kad tai maloni patirtis. Galbūt tavo protas ir kitame lygmeny nei mano, tačiau, kad mes galėtume bendrauti tau reikia būtent jo. Tai kaip priemonė, kaip įrankis su kuriuo atlieki savo darbą, nors jam vadovauji tik pats. Ko bus vertas mūsų šis gyvenimas, kai neturėsime įrankio kuris padeda mums jį nugyventi? Su netikusia, sulūžusia priemone, didelių darbų nenuveiksi.

    - Žinoma, tačiau aš linkęs manyti, jog savo darbą kartą šioje Žemėje jau atlikau. Nebeturiu ko taupyt ir ko siekti. Esu tik kaip tolimas svečias dalyvaujantis jūsų žaidime, - nusišypsojo Sleginas.

    - Manau toks požiūris pernelyg egocentriškas. Jei tau suteikta dar viena galimybė, galbūt tai tik įrodo, kad tavo gyvenimas neša daugiau atsakomybės nei pats įsivaizduoji.

    Ondoras patraukė savo žuvį nuo liepsnos ir paragavo nedidelį gabalėlį. Baltas, sultingas mėsos kąsnelis tiesiog ištirpo burnoje ir švelniai nuslydo rykle žemyn.

    - Atrodo, jog maniškė jau iškepė.

    Sleginas taip pat paragavo ir apsilaižė lūpas.

    - Seniai ragavau ką nors panašaus, - pagyrė jis žuvį.

    Tą akimirką iš miško išlindo vienuolis, pažastyse nešdamas pora nedidelių rąstų. Jis pažvelgė į savo pietaujančius mokinius ir numetė medžius prie vandens.

    - Kai baigsit valgyti pasirūpinkite virve, nupinsite ją iš jaunų medelių žievės, - tarė jis ir nuėjo gilyn į mišką.

    Ondoras su Sleginu greitai pabaigė savo pietus, atsigaivino vandeniu ir pasiėmę reikiamus įrankius nuėjo ieškoti tinkamų medžių. Darbas ėjosi gana sparčiai. Vakare jie jau buvo susikonstravę primityvų plaustą, pakankamai tvirtą, jog galėtų plaukti juo trise.
Pakaitomis budėdami jie praleido naktį krante, o rytą plaustą nuleido į vandenį. Susikrovė ant jo visus savo daiktus ir Ondoras kartimi švelniai atsistūmė nuo kranto. Srovė iškart juos pagavo ir nunešė į vidurį. Tvėrėjas sėdo į galą ir atsargiai vairavo, Ondoras su Sleginu priekyje saugojosi akmenų ir nuvirtusių į vandenį medžių. Keliauti sekėsi gana lengvai ir jie sparčiai judėjo kartu su upės tėkme. Aplink skraidžiojo įvairūs vabzdžiai besirenkantys vandens pakrantėse, karts nuo karto, paviršiuje uodega pliaukštelėdavo vieniša žuvis.

    - Ar toli reikės plaukti? – pasiteiravo Sleginas mažiausiai pažįstantis vietoves.

    - Nemanau, upės srovė mus neša pakankamai greitai. Be to ir išvargsime kur kas mažiau, neteks brautis per tankius brūzgynus, - atsakė Tvėrėjas.

    - Atrodo gana pavojingai, - pastebėjo Ondoras įtariai apžvelgdamas pakrantės krūmus.

    - Kuo arčiau žmonių būsime tuo mažesnė tikimybė sutikti ateivius, - pamėgino nuraminti jį vienuolis.

    Judėjo jie iš tikrųjų pakankamai greitai, paplaukus toliau, upė susiaurėjo ir tapo sraunesnė. Bendrakeleiviai nebeturėjo laiko kalboms, nes teko atidžiai sekti kiekvieną judesį, kad išvengtų problemų. Dėl to kelionė neprailgo ir jie net nepastebėjo, kaip saulė pakilo į zenitą. Palengva srovė ėmė po truputėlį slopti. Plaustas iš lėto pasisuko link kairiojo kranto. Sleginas staigiai sukišo kartį į vandenį mėgindamas pasistumti į upės vidurį, tačiau vos neįgriuvo.

    - Mano kartis nesiekia dugno! – sušuko jis balsu.

    Deja, atsakymo nesulaukė, Sleginas atsisuko į savo palydovus.

    Atrodė nė vienas jų nesiklausė, ką sakė Sleginas, tik susikaupę žiūrėjo į priekį. Jis pažvelgė į tą pačią pusę ir iškart suprato draugų santūrumo priežastį. Šiek tiek tolėliau, vanduo putodamas ir šniokšdamas ritosi per uolas žemyn.

    - Ten krioklys? – atsargiai pasiteiravo Sleginas.

    - Veikiau slenkstis, tačiau itin ilgas ir pavojingas. Be to, mes neturime nei vienos karties tinkančios tokiam išbandymui. Susikaupkit ir atsipalaiduokit, gali būti, kad teks išmėginti jūsų telekinezės galimybes, - ramiai atsakė vienuolis.

    Matėsi, kad Ondoro ši mintis visiškai nesužavėjo. Visi trys pasidėjo savo kartis į plausto vidurį ir ištiesė rankas, kiekvienas savo pusėje, bandydami pajusti jose energijos cirkuliaciją. Kiekvienas lėtai įveiktas metras artyn šio pavojingo upės ruožo, atrodė labai ilgas. Sleginas jau įžiūrėjo, kad slenkstis tęsiasi labai ilgai ir galo jo dar nesimatė. Už kelių šimtų metrų, putodamas vanduo sukosi į kairę. Šioje situacijoje kiekviena akimirka buvo svarbi ir reikšminga, todėl jie nejudėdami stebėjo artėjančią ribą tarp ramaus vandens taip staigiai persimainančio į regis visai kitą pasaulį.

    Viskas įvyko labai greitai. Plausto pirmagalis vis greitėdamas smigo žemyn į vandenį ir srovė pagriebusi ėmė juos blaškyti po upę skersai – išilgai. Jų transporto priemonė, braškėdama šokčiojo aukštyn žemyn, tai apsisukdama, tai vėl išsilygindama. Vienintelis būdas išlaikyti plaustą nesuskaldytą į šipulius, buvo telekinetiniai skydai, kuriais kovotojai, gindavosi, nuo prie jų gąsdinančiai arti atsiduriančių uolų. Kiekvienas posūkis kėlė nepaprastai daug rūpesčių, o jiems įveikti teko išnaudoti labai daug jėgų. Nors upe leidosi jie nežmonišku greičiu, atrodė, kad galo šiai kelionei nesimato. Pamažu saulė ėmė slėptis už medžių viršūnių, o keliautojai, varganais jėgų likučiais, permirkę iki paskutinio siūlelio saugojo savo daiktus ir gyvybe vis dar kovodami su šia galinga gamtos stichija.

    Keleiviai nespėjo susivokti kas nutiko. Plaustas staiga pašoko į viršų ir kaip įprasta, visi kovotojai užgniaužę kvapą laukė akimirkos, kol jis vėl panirs į vandenį, bet šios akimirkos nebuvo. Jis tiesiog ėmė vartytis ore, Sleginas spėjo pasukti galvą į šoną ir išvydo kaip žaibas pro šalį lekiančią vandens sieną. Su lig ta akimirka pasigirdo baisus triokštelėjimas, kurį ko gero išleido lūžtantis medis, kažkieno iš draugų riksmas ir jis visu kūnu pasinėrė po vandeniu. Sleginas ėmė blaškytis, tai kildamas, tai krintančio vandens jėgos vėl nardinamas į gylį, laimė pajuto kažką tvirtai jį sugriebiant už riešo. Sleginas išniro ir godžiai įkvėpė oro. Šalimais plūduriavo jį ištraukęs Ondoras. Tvėrėjas jau buvo spėjęs priplaukti arčiau kranto. Sleginas apsidairė. Visur aplink plaukiojo daugybė medžio nuolaužų. Jis pažvelgė į viršų. Šniokšdamas, maždaug dvidešimt metrų virš jo galvos žemyn ritosi vandens krioklys.

    - Štai ir pasiekėm užutėkį, - kreipėsi į jį Ondoras, - plaukim į krantą.

    Tvėrėjas tuo tarpu jau buvo pasiekęs sausumą. Jis išlipo, nusirengė savo varvančią mantiją ir nėrė atgal į vandenį surinkti daiktų. Laimė, kad viską jie buvo tvirtai pririšę prie rastų. Todėl visi daiktai kartu su jais plūduriavo paviršiuje. Kol Ondoras su Sleginu nusirengė ir gręžėsi drabužius, vienuolis vikriai plaukiojo palei krioklį ir grįžo su visais daiktais.

    - Lyg ir nieko nepraradome, - prabilo jis.

    - Daugiau niekada nebeplauksiu plaustu, - suirzęs išreiškė savo nepasitenkinimą Ondoras rengdamasis šlapius drabužius.

    Sleginas greitai pririnko sausų pagalių ir sumetė juos į krūvą. Tvėrėjas pasilenkė ir prikišo savo rankas. Pagaliai sukibirkščiavo ir kaip mat įsižiebė liepsna. Ondoras tai žiūrėdamas pritariamai linksėjo galva.

    - Naudinga kai pašonėje neturi titnago, o visi degtukai sušlapę.
Visi trys kovotojai aplink susikūrė dar kelis laužus ir aplink juos sudėjo visus nemėgstančius drėgmės daiktus. Patys taip pat ėmė trintis rankas ir šildytis prie ugnies. Nė vienas nekalbėjo apie savo nuotykį. Visi buvo tokie išvargę, kad nespėję dorai išdžiūti jie sugulė aplink gęstančią liepsną ir užmigo. Tvėrėjas po valandos pabudo, jausdamasis pailsėjęs jis nežadino savo draugų ir liko vienas budėti per naktį, klausydamasis netoliese krintančio vandens ošimo.

XVI skyrius

    Rytą, kai Sleginas pramerkė akis, saulė jau buvo pakilusi pakankamai aukštai. Jis pakėlė galvą ir apsidairė. Ondoras su Tvėrėju jau buvo pavalgę ir ramiai šnekučiavosi.

    - Nejau aš taip ilgai miegojau? – paklausė Sleginas.

    - Aš ir pats neseniai pakilau, - atsakė jam juokdamasis Ondoras.

    - Na, vakar išnaudojome daug jėgų, - pateisino juos vienuolis.

    Sleginas pakilo nuo kietos žemės ir ėmė mankštintis. Jo palydovai toliau pradėjo kalbėtis.

    - Gyvenvietė turėtų būti netoliese. Naktį pastebėjau kelias pro šalį ėjusių žmonių išlaužytas šakas, - tarė Tvėrėjas, - toliau keliausime palei upę pėsčiomis.

    Jie susitvarkė savo stovyklą ir iškeliavo. Eiti tikrai nereikėjo labai toli. Po kelių valandų vienuolis ėjęs priekyje staiga sustojo ir sukluso.

    - Ar jaučiate? – paklausė jis.

    Ondoras su Sleginu taip pat sustojo.

    - Kažką jaučiu, bet man tai panašiau į miško gyventoją, - prisipažino Ondoras.

    - Gyvūnų sąmonė labai panaši į žmonių, - pamokė Tvėrėjas, - kartais juos sunku atskirti.

    Vienuolis ėmė atsargiai sėlinti, mokiniai sekė ir kartojo jo judesius. Greitai jie pasiekė nedidelę proskyną. Tvėrėjas tylutėliai praskleidė lapus. Visiškai šalia pro juos praėjo daili, tamsiaplaukė mergina nešina pintinėle. Kadangi kovotojai slėpėsi krūmuose, mergina jų nepastebėjo ir kažką niūniuodama vaikštinėjo, karts nuo karto pasilenkdama ir nusiskindama vieną ar kitą augalą. Vienuolis atsisuko ir pridėjęs pirštą prie lūpų davė ženklą tylėti. Sleginas parodė, kad suprato ir toliau žiūrėjo ką jo mokytojas darys, bet jis kažko sutrikęs ėmė dairytis Sleginui už nugaros. Sleginas taip pat apsidairė ir iškart suprato kas įvyko, Ondoras buvo dingęs. Jie pažvelgė į merginos pusę. Ji nerūpestingai skynėsi dar vieną žolelę, o tiesiai jai už nugaros sustojo atsargiai prisėlinęs Ondoras. Jis staigiu judesiu ją sugriebė ir viena ranka užspaudė burną, mergina pradėjo intensyviai blaškytis, tačiau tvirtas kovotojas toliau ją laikė, kita ranka išsitraukęs durklą jis įrėmė jai į kaklą. Tvėrėjas tučtuojau šoko iš savo slaptavietės ir pribėgo prie Ondoro.

    - Ką tu darai?! – sušuko jis, - tučtuojau ją paleisk!

    - Aš tik norėjau su ja pasikalbėti, - atsakė pasimetęs Ondoras.
Mergina ir toliau blaškėsi nesuprasdama kas vyksta. Sleginas taip pat išlindo iš krūmų ir priėjo prie jų. Ondoras trumpam atitraukė durklą. Mergina nedvejodama sugriebė kitą jo ranką laikytą prie burnos ir stipriai įkando. Ondoras šūktelėjo, o ji pasileido bėgti. Laisvasis kovotojas norėjo vytis.

    - Stok, Ondorai! – sulaikė jį vienuolis, - kodėl tu ją užpuolei, mes juk ne tam čia atvykome?

    - Tiesiog nenorėjau, kad ji mus išduotų. Juk sakiau, norėjau su ja tik pasikalbėt, - bandė teisintis Ondoras, vyniodamas kažkokį skudurą ant kruvinos rankos.

    - Tu su ja nekalbėjai, tu ruošeisi ją užmušti, - pastebėjo Sleginas.

    - Kalbate tarsi ji mums būtų kuo nors naudinga, - Ondoras įsižeidęs nusisuko ir nuėjo keliu kuriuo ką tik nubėgo mergina, kurią vis dar buvo galima įžiūrėti tolumoje.

    - Ondorai, mes atvykome čia ginti žmonių, o ne juos puldinėti, jie nėra priešai, suprask tai, - bandė mokyti vienuolis, sekdamas paskui.
Mergina kurį laiką lėkusi kaip akis išdegusi, atsisuko. Pamačiusi, kad užpuolikai jos nesiveja ji sustojo ir ėmė juos iš tolo apžiūrinėti.

    Tvėrėjas sekė ją akimis ir pabandė įsiskverbti į mintis, tačiau mergina dėvėjo apsauginį amuletą. Ji kurį laiką stebėjo juos, tuomet iš lėto apsisuko ir lengvu žingsniu ėmė artintis prie kovotojų. Vienuolis aplenkė Ondorą ir pasakė.

    - Nebandyk padaryti jai ką nors blogo.

    Mergina tuo tarpu prisiartino prie jų ir iškart prisistatė:

    - Sveiki, aš vardu Akirunė.

    - Labas, Akirune. Aš Tvėrėjas, o čia mano mokiniai, Ondoras su Sleginu. Iškart noriu atsiprašyti už grubų jų elgesį. Ondoras seniai buvo tarp žmonių ir yra pamiršęs geras manieras, - Ondoras sulig šiais žodžiais prunkštelėjo, bet iškart nutilo pamatęs griežtą vienuolio žvilgsnį, - tikrai nelinkime tau blogo. Keliaujame į miestą ar galėtum mus ten palydėti?

    Akirunė droviai nusišypsojo. Ji buvo tikrai daili, išraiškingi veido bruožai kuriuose žibėjo dvi didelės mėlynos akys ir juodi kaip anglis, ilgi vėjo švelniai taršomi plaukai sudarė įspūdį seniai moteriškos draugijos neregėjusiems Ondorui ir Sleginui. Nors juodu apsimetinėjo nepastebintys jos grožio ir toliau stovėjo akmeniniais veidais tvirti kaip uola.

    - Pamaniau, kad šis incidentas įvyko atsitiktinai. Žmonės turėtų labiau rūpintis vieni kitais. Jei jūs būtumėte į mane iš tikrųjų pasikėsinę, ko gero būčiau jau nebegyva, - nors kalbėjo apie mirtį ji išliko žvali, - žinoma, kad palydėsiu jus. Patys sunkiai surastumėte mūsų gyvenvietę. Tik turiu nuvilti jus, Tvėrėjau, jog tai nėra miestas, tik nedidelis, miestelis bazės pakraštyje.

    - Dėkojame tau, mums bus labai malonu, - atsakė švelniu balsu jai vienuolis.

    Keturiese jie toliau patraukė nedideliu takeliu vedančiu kažkur į miško tankmę.

    - Atleisk už ranką, - tarė Akirunė atsisukusi į Ondorą, - nenorėjau tavęs sužeisti.

    - Niekis, - atsakė Ondoras, be jokių emocijų, nors buvo galima suprasti, kad jam patiko tai, kad mergina į jį kreipiasi.

    Sleginas ėjo paskutinis. Jį sužavėjo merginos drąsa ir taktiškumas. Ji ėjo žvali ir linksma, tarsi nieko nebūtų nutikę.

    - Ar jūs, vaikinai, laisvieji kovotojai? – pasiteiravo Akirunė, - atrodot panašūs į juos.

    Niekas neatsakė į jos klausimą. Mergina atsisuko ir nusijuokė.

    - Nenorite su manimi kalbėti? Na, kaip norite, esame jau netoliese.

    Ir iš tikrųjų tuojau pat jie praskleidė dar vieną tankią lapų uždangą, po kurios atsivėrė didelis saulėtas slėnis. Jie sustojo ir apžvelgė vietovę.

    - Oho, - prabilo Ondoras, - esate įsikūrę tikrai gražioje vietovėje.

    - Dėkoju, - nusijuokė mergina, - deja, taip pat ir pavojingoje. Mūsų kaimelis labiausiai nutolęs nuo bazės, o neturime net savo dekados. Viso labo nedidelę kariuomenę su pora šimtų karių. Daugelis žmonių pas mus apimti pesimistinės nuotaikos, nors mūsų dar nebuvo aptikę. Visi nuolat kalba, kad greitai ateis galas mūsų gyvenvietei.

    - Tu neatrodai, nusiteikusi pesimistiškai, - pastebėjo Sleginas.

    - Na, juk kažkas turi padėti žmonėms patikėti, kad nėra taip jau blogai kaip atrodo. Pamatę vieną linksmą veidą, galbūt supras, kad tai įmanoma ir patys pamėgins tokiais tapti. Aš nebijau mirties, labiau bijau liūdno gyvenimo, - atsakė Akirunė.

    Strategiškai vieta iš tikrųjų atrodė nelabai palanki. Gyvenvietė buvo įsikūrusi gilioje miško įduboje. Vis dėlto matėsi, kad vietovė pelkėta, tad ko gero nevietiniai lankytojai, nesunkiai pasiklystų šiame balų labirinte ir lengvai gautų galą. Visas slėnis beveik taisyklingu apskritimu buvo apaugęs tankia medžių grandine, o apačioje įsikūręs nedidelis miestelis apjuostas medine tvora. Gatvelėmis zujo žmonės, girdėjosi tylus bruzdesys, gyvulių balsai, kažkur taukšėjo kalvio plaktukas. Iš tolo buvo galima pajusti, kad ten verda gyvenimas.

    - Kelias iki vartų sudėtingas, sekite paskui mane, aš jus pravesiu pro pelkę, - tarė Akirunė ir sparčiai nužingsniavo žemyn.

    Visi trys keliautojai nusekė iš paskos, dėdami savo kojas į nedideles merginos paliktas pėdas. Vingiuodami po lauką skersai išilgai, kartais šokčiodami nuo kūpso ant kupsto jie pamažu artėjo prie įėjimo ir kuo arčiau esančios tuo masyviau atrodančios tvoros. Nors pasak Akirunės tai tebuvo mažas kiemelis, bet jis buvo kur kas didesnis už skyrių, kuriame užaugo Sleginas. Nepraėjus daug laiko, jie galiausiai pasiekė vartus.

    Abipus įėjimo stovėjo du aukšti bokšteliai iš kurių pasirodė sargybinių galvos ir nutaikė į keliautojus strėles.

    - Stovėkite kur stovit! – pasigirdo vieno iš jų riksmas.

    Tvėrėjas lėtai pakėlė rankas ir atsisuko į Ondorą.

    - Nekrėsk kvailysčių, - sušnabždėjo.

    - Suprantu, - atsakė šis nepatenkintas, - žinau tų sukilėlių tvarką.

    Vartai palengva šiek tiek prasivėrė ir pro juos išbėgo penketas sargybinių. Jie apstojo keliautojų būrelį ir atstatė į juos savo alebardas. „Klausykite jų nurodymų ir elkitės mandagiai, neprovokuokit kovos. Jie nieko mums nedarys. Nė vienas nedėvi amuleto“, - mintimis įsakė savo mokiniams Tvėrėjas.

    - Akirune, kas jie tokie? – kreipėsi iš pažiūros neaukštas, bet įžūlaus veido, barzdotas sargybinis į merginą. Sprendžiant iš aprangos, regis jis buvo jų apsaugos vadas, - kam juos čia atsivedei?

    - Nusiramink, Gnotai, - ramiai atsakė Akirunė, - tai tik svečiai iš toliau. Laisvieji kovotojai.

    - Ko jums čia reikia? – paklausė sargybinių vadas priėjęs prie Ondoro ir įsmeigė į jį savo nedideles, gudrias akutes, nors pastarasis buvo už jį visa galva aukštesnis.

    - Mes tik atvykome išsimainyti keletą daiktų. Turime kailių ir odų, niekam nelinkime blogo, - mandagiai atsakė Tvėrėjas.

    - Užsičiaupk, seni! – sukliko Gnotas, ant vienuolio, o jam iš burnos išdribo seilės, - ne su tavim kalbu!

    Tvėrėjas linktelėjo parodydamas, jog suprato, Sleginas pastebėjo jo veide nežymų šyptelėjimą.

    - Atsakyk man! - dar kartą užriko Gnotas ant Ondoro, - arba į miestą įeisi tik būdamas karste.

    „Atsakyk jam, Ondorai, nesinervink“, - telepatiškai perdavė jam žinutę Sleginas. Ondoras nurijo seilę ir kaip galėdamas ramiau, tramdydamas pyktį atsakė:

    - Kaip ir minėjo mano draugas... Nemalonumų mes neieškome.

    - Aišku, kad neieškote, - nusikvatojo vadas, o kartu su juo ir būrys sargybinių, - jei ieškotumėte, jau šlapia vieta iš jūsų būtų belikusi. Cha cha cha. O dabar šiek tiek rimčiau. Mes čia nemėgstame jokių lankytojų, ypač laisvųjų kovotojų, todėl greičiau atlikite savo darbus ir dinkite arba aš asmeniškai pasirūpinsiu jūsų kelione. Ar supratote?

    Keliautojai linktelėjo.

    - Gerai, o dabar dinkite man iš akių, - pasakė Gnotas ir pasitraukė iš kelio.

    Kovotojai paskui Akirunę įžengė pro vartus Sleginą sužavėjo tai ką jis išvydo, nors vaizdas niekuo nesiskyrė nuo eilinio kaimelio. Aplink zujo gausybė žmonių, visur stovėjo dideli namai visi tokie vienodi ir kartu kiekvienas turėjo kažką unikalaus. Tik įėjus, akis iškart patraukė tiesiai prieš vartus esanti didelė aikštė, kurioje daugybė prekiautojų ir matyt keliautojų iš svetur pardavinėjo ar mainėsi savo daiktus. Girdėjosi kaip šūkauja pirkėjai bandydami nusiderėti ir į aikštę varančių gyvulius varovų šūksniai. Kovotojams, kurie ilgus metus nebuvo matę žmonių gyvenimo, tai itin nustebino ir kartu šiek tiek išgąsdino. Kiekvienas iš jų, galėjo nesustodamas perkopti aukščiausius Karnizo kalnus, pereiti didžiausius miškus, tačiau šis miesto gyvenimas ir nesustojantis judėjimas jiems kėlė nejaukumą.

    - Atleiskite už Gnoto elgesį, - atsiprašė Akirunė, - jis mėgsta gąsdinti atvykėlius, kad šie nepridarytų rūpesčių. Iš tikrųjų jis nėra toks piktas ir nieko jums nepadarys, galite būti ramūs.

    Ondoras apsimetė neišgirdęs.

    - Ačiū, Akirune, - padėkojo vienuolis nusilenkdamas, - tu mums daug kuo padėjai. Jei ne tu, ko gero dar tebeklaidžiotume miškuose. Tik norėčiau paprašyti dar vienos nedidelės paslaugos.

    - Sakyk, Tvėrėjau, ko tik pageidausi, - nusišypsojo Akirunė.

    - Ar galėtum parodyti man kur gyvena jūsų miestelio seniūnas, norėčiau su juo pasikalbėti?

    - Žinoma, eik paskui mane, - pamojo Akirunė ir įsimaišė į tirštą minią.

    Tvėrėjas atsisuko į savo mokinius.

    - Aš greitai sugrįšiu. Per tą laiką neįsivelkite į jokius rūpesčius ir stenkitės išlikti nepastebėti. Verčiau užsidėkite gobtuvus. Neblokuokite sąmonės, kad galėčiau vėliau jus surasti.

    Tai pasakęs vienuolis pats apsigaubė savo galvą ir nusekė paskui Akirunę, kurią jau buvo sunku įžiūrėti šioje žmonių maišalynėje.

    - Žinai, ką jis sumanė? – paklausė Ondoro Sleginas.

    - Neįsivaizduoju. Nesvarbu, eime – apsižvalgysime, - atsakė jam laisvasis kovotojas ir juodu patraukė tolyn nuo vartų kur juos vis dar stebėjo įžūlusis Gnotas.
2012-10-03 22:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-04 09:13
Aurimaz

- Ar mes turime kokį planą, Tvėrėjau? – pasiteiravo Sleginas


Tai jie šitiek dalių net be plano makalavosi???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-03 22:53
Lapalių Vanagas
Na ir kam reikėjo keturis gabalus drebtėlt vienu metu. Geriau kas dieną po skyrių. Taip greičiau susivalgo. O dabar net apžiot sunku :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą