Sunkus sugrįžimas

1.


Pavasaris
dar nespėjo sugrįžti,
o jau - širdis plyšta
susprogo rūpesčiai
ir žydi - mano skulptūros
ir bėgu  prie jūros -
straksėdamas,
klysdamas -
susprogo pumpurai
ir žydi - mano skulptūros,
o saulė - į akis, širdis
lyg iš lanko, taikos.

Atskrido žąsys, gulbės
ir verkia, klykia
jų vaikai,
o prie jūros - atitirpusios
žmonės mina
seną lieptą -
mina - nematomą taką
ir jų, nei pavyti,
nei aplenkti
ir tolsta debesys
ir mano širdyje -
palikę pėdsakus
ir mums - su pavasariu
kaista, dega širdys
ir skruostikauliai.

O bangos -
klastingos,
nerūpestingos
ir kaip katės tingios
ir saulė - barsto -
žvaigždžių riešutus
ir Jūrai - nusimato -
šaunus jaunikis,
o man - nei šilta,
nei šalta
ir džiaugsmo - jokio,
o saulė - užsivertus
ant galvos sijoną -
atsiduoda -
pavasaris
ir daugiau -
nesipriešina

Trumpas, neilgas,
kaip žaibas
ir mano gyvenimas
ir dar, viena diena -
suskyla, sudyla
nei prisišaukti,
nei pavyti
ir skyla - gailestis,
pavasario saulės
kutenamas.

Sunkus sugrįžimas -
prabėgo -
vasaris, kovas,
o pavasaris
laksto pakrantėm
lyg pirštą įsipjovęs
ir saulė - savo paslaptis
lyg skalbinius išdžiausto
ir meldžiasi sugrįžusios -
iš tropikų, oazių -
gulbės, gervės
o bangos - didėja, auga -
ir krantinėm paukščiai,
žmonės vaikščioja -
paukščiai
valosi snapus,
ploja sparnais
lyg iš džiaugsmo
ir išmoksta - pasenti -
senas lieptas,
sniegas, ledas
ir atsidūsta pavasaris -
savo ir mano saulę
suradęs.