Requiem (Pradžia)

Vaikščiosiu aš akivaizdoj dievo, pasauly - tarpe gyvųjų.

                                                                                                                                                                                                      Ps 114, 1-6. 8-9


Aną saulėtą popietę, Klaipėdoje, jūros šventės tridienio didįjį penktadienį, tiltų gatvėje, pasirodė Valentinas  - sielų  plovėjas ir skelbė paskutiniąją teismo dieną štai tokiais žodžiais:  „Atgailaukite broliai ir seserys, nes  pragaro jėgos yra priartėjusios. Prašykite atleidimo ir galbūt visagalis Dievas  atleis už tas nuodėmes, kuriomis  gyvenate, taip juodindami nekaltąsias savo širdis. Kas pamokė jus bėgti nuo artėjančios nelaimės? Mūsų atpirkėjo gerumas beribis, gailėkites ir aukščiausias pasigailės jūsų už  sunkiai atleistinus darbus,  piktosios dvasios įtikinėjimus:  puikybę, tingumą,  geismą, pavydą, kerštą, godumą.  Jūs turite  išgyventi didžią katastrofą, likti šventosios dvasios palaimoje bei toliau dėkoti gailestingajam viešpačiui Dievui. “

Nuskuręs, barzdotas  vyras, į šonus ištiesė patinusias, krauju pasruvusias plaštakas.  Jo delnuose po truputį plėtėsi stigmos. Mažas berniukas kartu su tėvais, skuodęs šalikelėje,  išvydo šviesos spindulį valkatos saujoje ir  sustojęs  bedė smiliumi į tą keistuolį.  Išsprogdinęs dideles žydras akutes vaikas prašvokštė:

-      Mama... ziu-ziūrėk, pilkasis burtininkas mūsų mieste. Tik šito barzda negrazi. Fu.

Neilgai trukus, vienoje plaštakos kiaurymėmje, stebint iš vaiko pozicijos,  tapo  įmanoma pamatyti  žvejo skulptūros, riogsančios Dangės krantinės dešinėje,  galvą. O dar už keletos akimirkų ir visą statulą. Pro kito delno plyšį spindėjo vakarėjanti saulė. 

Bėgančių, susirūpinusių, išsigandusių, veik nieko nematančių  praeivių banga pagavo apsiseiliojusį berniuką ir nusinešė kartu.

-      Junkimes ir drauge ženkime į amžinąją palaimą, - skardžiu, aiškiu balsu šaukė Valentinas. Bet  niekas į šiuos žodžius nekreipė nei menkiausio  dėmesio. Tik viena senyvo amžiaus moteriškaitė, skarele apsijuosusi laiko nubalintą galvužę, sustingo  priešais pamokslininką, vos  šiam pradėjus tilindžiuoti varpeliu. 

Šaligatviu, kaip ir visame mieste, nelyginti skruzdelynas prieš lietų, su mantom, kuprinėm ir lagaminais blaškėsi susijaudinę, panikuojantys, pasimetę gyventojai. Jie taip skubėjo,  tarsi po valandos uostamiestyje turėtų rėžtis šešiasdiašimt tonų sveriantis meteoritas.  Štai skustagalvis  iš  jugendo stiliaus namo, antro aukšto balkono į  kalėdine girlianda aptvertą teritoriją, svaidė įvairius rakandus:  knygas, dviračius, kartonines dėžes, kilimus. Apačioje, šalia lentelės su užrašu „saugokites krentančių daiktų“ stovėjo automobilis, į kurį jauna mergina į kuoduką susuktais plaukais krovė  visus išmestus daiktus, o netilpusius nei viduje, nei bagažinėje, virvėmis tvirtino ant mašinos stogo.

Miesto gatvės duste duso nuo lengvųjų automobilių, mikriukų, dviračių, autobusų, įvairiaus amžiaus, lyties, įvairių spalvų ir visokio iškrypimo individų. Tiesa, būtų per drąsu teigti, kad vargšai piliečiai, žinojo nuo ko bėga.  Vienas jaunuolis su didele kuprine ant pečių, strikinėjo  mašinų stogais, taip elgėsi ir dar keli gyventojai, kuriems šitaip atrodė teisiog patogiau ir greičiau palikti miestą, beje ir visą šiaurės pusrutulį.  Dabartiniu atvėju, piesčiomis, galėjai nueiti tolimesnį atstumą, nei važiuodamas ar net skrisdamas lėktuvu  - oro uostose vyravo ne ką mažesnė suirutė.  Veik visi lakūnai nusispjovę į savo pareigas, nepaisydmi tvarkaraščio ir laukimo salėje maištaujančių keleivių,  nuskridę pietuosna  ten ir pasilikdavo.  Ir nieko stebėtino. Greitai kaip reaktyvinis naikintuvas sklido gandai, jog pirmiausia didžioji nelaimė pasiglemš šiaurės pusrutulį, po kiek laiko pasieks ir šiltąsias klimato juostas. Mąstančios esybės tikėjo propoganda,  vylėsi,  jog laikinoje užuovėjoje  pražūtis  taip greitai neatslinks. 

Ir nujausdamas neišvengiamą  išnykimą, skrusdėlynas ieškojo papraščiausios  išeities, bent menkutės vilties kibirkštėlės išsigelbėti.  Jis griebėsi, bet kuriuo atvėju, ankščiau ar vėliau lužtančio šiaudo.

Teisybė, dalis vairuotojų rinkosi trupmesnį ir greitesnį kelią, per pievutę ar šaligatvius, nepaisydami vienintelio sąnkryžoje patruliuojančio -  ir  vietoj dedančio į klumpes  - savo žmonių labui  besiaukojančio  policininko. Dėja, šio geraširdžio žmogelio egzistencijos,  matyt, pavydėjo pats velnias,  todėl  ji privalėjo skubiai nutrūkti.  Juodas visureigis „mitshubishi“ netikėtai  išniręs iš Danės gatvės nubloškė kelių patrulį ir pro  arką – paminklą vieningai lietuvai,  nudūmė  skvero keliukais.  Žalia uniforma vilkintis pareigūnas,  nuskriejęs keletą metrų, galiausiai nudribo ant raudonos mašinos  „volgswagen“ priekio, gerokai įlenkdamas variklio dangtį, suskaldydamas priekinius stiklus, o automobilio vairuotoją  - apkūnią moteriškę, priversdamas išsliuogti laukan ir  paleista kakaryne šauktis pagalbos. Netrukus pasigirdo dar kelių miesčionių riksmai ir signalizuojančios transporto priemonės,  mat policininkas prasižiojo ir drabstydamasis putomis ėmė  kratytis lyg prijungtas prie keturių šimtų voltų elektros srovės. Stambiąją moterėlę  nustebino greitosios medicinos  žaibiškas pasirodymas. Mobilis užleidęs sireną laviravo šaligatviu tarp žmonių, nenoriai duodančių kelią. Raudonai baltas miesto ligoninės autobusiukas, net nestabtelėjęs prie konvulsijų purtomo žmogaus, pralėkė pro šalį. Prie vairo sedėjo keletas jaunuolių, nedaug kuo  primenančių medikus. Drūtoji bobšė laidė  įvairius keiksmus ir visą rankinėje turėtą kosmetiką į prašvilpusią greitąją.  Paskutinį kartą konvulcijoms iškėlus merdinčiojo  krūtinę, taip aukštai, jog šiam  greičiausiai turėjo lūžti stuburas, nelaimėlis  išleido paskutinį kvapą. Tokioje tiltelio pozoje  ir pasiliko. 

Iš netoliese stovėjusios  mašinos, tik dabar išlindęs vyrukas, prisiartino ne arčiau pusmetrio atstumu ir konstatavo policininko mirtį. Neužtrukęs nei sekunde ilgiau skuoste parskuodė į vietą. Pagaliau sirenoms nutolus - nes greitoji  melynai švytinčiais žiburiukais, nubloškusi kelias šiukšliadėžes ir  kelioliką panikuojančių piliečių, bei įlėkusi į „cofe inn“ kavinę, sprogo  - rėkti pradėjo  didžioji dalis individų. Nesvarbu, stovintys prie mašinų, ar sėdintys juose, susigrūdę autobusuose, ar srautu plaudami abu šaligatvius. Siaubo apimti jie aikščiojo ne tiek išgąsdinti sprogimo, kiek neseniai pakračiusio kojas policininko. Jis,  nušokęs nuo „volgsvageno“ kapoto,  gerokai svirduliuodamas, bei žiopčiodamas pasileido link moteriškės, kurios mašinos priekį, geradario fizinis kūnas pakeitė iš esmės. Storoji,  žviegdama visa gerkle pasileido šaligatviu priešsrautine puse. Būkštaujantys praeiviai noriai davė jai kelią, nes tikrai nenorėjo veltis į Frikenbok  ir vaikštančio negyvelio konfliktą. Vienas garbaus amžiaus šlavėjas,  dar  turėjo ketinimų padėti vargšei, užvoždamas persekiotojui šluotkočiu per galvą.  Bet jo dėmesį atitraukė,  ant ledų šaldiklio pasilipęs žmogus. Jis skambino varpu, šaukdamas kažin kokią maldą. Ilga sustaršiusi barzda bei nušiurę skarmalai pietryčių vėjo dėka  draikėsi ant nuskurėlio kūno. O per žaizdą pilvo srityje, veržėsi besileidžiančios saulės spindulys. Tokią pat šviesą jis išvydo ir vyro  delnuose. Ant jo kaklo kabojo žalias, kryžiuko formos pakabutis.

Moteris tuščia rankine, užsižiopsojusi  į tikrą šventąjį rėžėsi į stulpan. Policininkas nė neketindamas sustoti prie dėjuojančios, už  galvos susiėmusios stambiosios moterėles klibinkščiavo toliau.  Žmonėms ji tai pat nerūpėjo. Užmiršo netgi  artėjančią nelaimę. Visų dėmesys buvo sutelktas į pareigūną. Jis nusvirduliavęs iki barzdočiaus krito ant kelių ir ilgai – maždaug pusantros valandos  -  graudžiai raudojo.

Per tą laiką miestiečiai, storu, deformuotu ratu apstojo maldininką, išskietusį į šonus rankas, tarytum kunigą kalbantį Tėvę mūsų maldą ir pasakojantį apie Dievo gailestingumą, kaip gyvą pavyzdį pateikiantį iš mirties prisikėlusį pareigūną. Naujasis apaštalas nešaukė,  kalbėjo garsiai. Nors ir keista, bet individai stovintys minios gale, pakraščiuose  ir iš tolo stebintys boluojančią, virš žmonių iškilusią figūrą,  suprato kiekvieną jo žodį, taip aiškiai, tarsi barzdyla kalbėtų šiems į ausis. 

-      Broliai ir seserys. Jau ne pirma valanda, kaip kalbu šituos žodžius, tik niekas lyg šiol manęs neišgirdo. Mažuma sustojo pasiklausyti, kiti tiesiog nematė, turėjo savų rupesčių ir problemų.  Baikštūs jūs, gyvieji. Kaip avių banda.
-      Ką čia veiki, o Dieve?! – pasigirdo iš minios moteriškas balsas.
-      Aš ne dievas,  - pabrėžtinai tarė tuos žodžius oratorius –  aš tik  vykdau jo valia. Mesijas, tikrojo Dievo sūnus, nori, kad  išliktumėte gyvi  šiame pragaištingame pasaulyje ir melstumetės, kol dar ne vėlu.  Kolei laiko dar yra. Aukščiausias jums suteikia galimybę pasitaisyti. Jis dovanoją malonę.

Garsiau prašneko pamokslininkas, žvilgsniu slysdamas per minią. Toliuose sugriaudėjo perkūnija.

-      Kas tu toks? Sakyk tiesą! – surėkė klaunas iš masės, ant jo peties sėdėjo beždžionė, o šalimais, praskietusi kojas, stypsojo žirafa. Ji bandė perkasti vieno džentelmeno kuprinę. Būreliui žmonių gyvūnas tapo užuovėja, pavėsis nuo saulės spindulių ir atgaiva nuo alinančio liepos karščio. Už jos stoviniavo likęs cirko kolektyvas.
-      Aš, Valentinas,  Dievo siūstas tarnas į žemę, kurs  pavedė man užduotį - išgelbėti žmoniją nuo artėjančios katastrofos  –  pasaulio žūties.
-      Kaip tai padarysi?  - Vaikiškos gaidelės suskambėjo pranašui iš kairės.
-      Jūs privalėsite  sekti mane, o aš nuvesiu jus į  vietą, kuri apsaugos mus nuo visų velnio žabangų ir priešlaikinės mirties. Tikėkite manimi, nes kito pasirinkimo nebeturite.  Kas iš to vargo, keliaujant į pietus, pražutis ateis ir ten.  Su manimi išsigelbėti dar nevėlu.
-      Ir kaip jūs mus išgelbėsite, - užtraukė plonas senyvas balselis, prie jo prisidėjo ir kiti.

Miestiečiai neatrodė pikti, greičiau išsigandę, nes tokio stebuklo kaip - mirtinai sužeisto žaliuko prisikėlimas - nei vienas savo akimis nebuvo regėjas, todėl neturėjo preteksto netikėti maldininko žodžiais.

-      Visi kartu žengsime į paskutinę, mūsų išsigelbėjimo viltį, į paskutiniąją stotelę. Neturiu laiko aiškinti kas tai  per vieta ir kaip ji mus išgelbės, nes po to seks kitas ir dar kitas klausimas. Visa tai darau jūsų labui. Tad klausiu: ar norite būti išgelbėti?  - išdidžiai, aiškiai, užklausė šventikas?

Atgijęs pareigūnas, pabalusiu veidu, palietė rankomis žaizduotas, neapautas apaštalo kojas, tada atsistojęs pabučiavo dešinę ranką, pro kurią dar skverbėsi paskutinieji saulės spinduliai, galiausiai  kryželį.

Minia pradėjo aikščioti. Vieni šaukė „o galingasis viešpatie “, kiti „taip seksime“, o dar kiti stovintys tolėliau, nepastebėję  viso to reginio stūgaujo „kas nutiko, kas vyksta! “ Mažesnioji dalis vis žvilgčiojo į dangaus skliautą, kuriame pro pūkinių debesų klodus, matėsi juodas apvalus objektas. Dar prieš porą dienų, jį vos buvo galima įmatyti plikomis akimis. O dabar jis atrodė jau tris kartus didesnis už saulę  ir nepaliaujamai artėjo žemės link.  Žmonės iš žiniasklaidos peršamų faktų suprato, jog ta nežinoma planeta  - blogis. Ir priartėjusi prie žemės  galinti negrįžtamai jai pakenkti. Daugiau žinoti jiems ir nereikėjo.

Nedaug  kas pajuto silpną žemės virpesį, ne visi pastebėjo skylančius viešbučio langus, svyruojančias  mašinas be keleivių, nerimstančius gyvulius. 

Minia laukė pranašo žodžių.