Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lipdamas iš automobilio padėkojau už nuoširdų pokalbį tam šauniam vyriškiui, o anas atsakė, kad galiu skambinti, kada tik reikės gero vairuotojo ir pašnekovo. Būtinai paskambinsiu, pasakiau. Ir tikrai paskambinau... Sugrįžęs į gimtąjį kiemą, ant suoliuko šalia namo pastebėjau keistai pažįstamą veidą, tik dabar buvo visai kitoks negu jį atsimenu: randuotas, purvinas, apžėlęs barzda, dantys pageltę, kai kurių jau senokai nebebuvo toje pažįstamoje šypsenoje. Tai mano buvęs matematikos mokytojas. Kaimynas. Visuomet manęs nemėgo, o aš nemėgau jo. Nemokėjau matematikos. Nesuprasdavau lygčių. Kiek jam dabar? Septyniasdešimt? Taip atrodydamas tikrai traukia ant septyniasdešimties. Kai išvažiavau, jam buvo kokie trisdešimt septyneri. Negali būti, kad taip greit paseno. Kol buvau pasinėręs į gyvenimo apmąstymus, anas išsitraukė iš kišenės flakonėlį pigios trauktinės ir pastebėjęs mane paklausė, ar noriu. Paklausiau, ko. Anas sako, šnapso, ko ko, durniau. Prisėdau šalia. Klausiu, Vytautai, ar čia jūs? Senis tyli. Galų gale pasižiūri rimtu žvilgsniu ir atkišęs butelį arčiau sako, gerk. Lūpomis iš mandagumo priliečiu alkoholį. Jau kokie penkeri metai, kaip negeriu nė lašo. Dar kartą paklausiu, ar tai tikrai tas pats žmogus, kuris nuolat mane koneveikdavo prie lentos, kai tekdavo spręsti algebros uždavinį. Senis nebeturėjo, kur trauktis. Nebyliai linktelėjo galva gėdydamasis savo padėties. Šiandien sėdi ant suolo ir vaišina mane degtine. Vis dar negalėdamas patikėti, jog tai mano mokytojas, sakau, džiugu jus vėl matyti. Anas liūdnu žvilgsniu atsako, ar tikrai? Nejaukiai nusišypsau. Man įdomu, kaip toks iš pažiūros doras ir tvarkingas žmogelis sugebėjo nusiristi iki vietinių girtuoklių lygio. Paklausiau, kaip sekasi. Senis ilgai svarstė, kaip čia man atsakius į tokį gilų filosofinį klausimą. Regis, norėjo kažką pasakyti, bet vėliau nutilo, paskui vėl bandė, bet jam vis neišėjo. Turbūt gana sunku sudėti visą tą pašėlusią istoriją į vieną sakinį. Nekaltinu jo. Kai manęs paklausdavo, kaip man sekasi, visuomet labai sutrikdavau. Taigi sėdėjom ir gėrėm. Tiksliau, jis gėrė, o aš mąsliai žiūrėjau į tolį, kol galų gale pasakiau jam, kad man metas eiti ir staigiai atsistojęs pasukau savais keliais.

Kai pakilau laiptais iki savo buto durų, apėmė silpnumas. Toks, kokį jausdavau, kai su draugais Eriku ir Metju iš Glasgo tekdavo lipti ant scenos. Pamenu, grodavom grandžą ir visokią alternatyvią muziką, kol mūsų keliai išsiskyrė po pusantrų metų alkoholizmo ir pigių narkotikų vienoje Mančesterio ligoninės mašinų aikštelėje. Jie buvo geri mano draugai. Kartu parašėm puikių gabalų, tokių, kaip „Suspardyta širdis“ ir „Šuniški sapnai“. Tos dvi dainos buvo pogrindiniai hitai Glasge, o vėliau išplito ir kituose miestuose po visą Škotiją. Turėjom savo penkias minutes šlovės. Vėliau Metju amputavo koją dėl cukraligės, o Erikas buvo pašauktas į kariuomenę. Sėdėjom ant suolelio giliai naktyje ir lygiai taip pat nebyliai rūkėm, kaip kad su savo matematikos mokytoju - žodžiais mūsų jausmo niekas negalėjo nusakyti; žodžiai būtų sugadinę dramatiškumą. Girdėjau, Metju susirado žmoną, kuri nevaldo kojų. Erikas žuvo per susirėmimą Afganistane.

Ryžausi spustelti durų skambutį. Niekas nepriėjo. Palaukiau dar šiek tiek. Niekam nerūpėjo mano vizitas. Kiek luktelėjau ir paskambinau dar kartą. Tyla. Sunerimau. Juk adresas nepasikeitė. Tai kas gi tuomet? Kodėl mano motina neatidaro man durų? Beldžiausi ir šaukiau tol, kol į koridorių išėjo nepažįstama kaimynė ir pagrasino iškviesianti man farus, jei tučtuojau nepasišalinsiu iš jos valdų. Nenorėdamas sukelti bereikalingo konflikto nubėgau laiptais žemyn vis dairydamasis į viršų, ar niekas neatvėrė mano buto durų. Bet nieko ten nebuvo.

Liūdnas išėjau atgal į kiemą, kuriame matematikos mokytojo jau nebebuvo. Jam ko gero reikėjo minutėlės pabūti su savimi ir suvokti, kas čia ką tik įvyko, ir su kuo jis kalbėjosi. Grįžau prie to paties suoliuko ir atsisėdau. Reikėjo laiko pamąstyti. Sėdėjau ten nežinau, kiek, tačiau jokia mintis negalėjo įsižiebti galvoje. Sėdėjau lyg tuščias puodas ir garavau popietės saulėje. Mačiau, kaip iš tolo link manęs artėja nepažįstama moteris. Kai priėjo arčiau, įžvelgiau, jog tai malonaus veido senutė nešina daržovių maišu. Tas veidas iš arčiau man pasirodė toks graudžiai pažįstamas, tačiau niekaip negalėjau suprasti, iš kur ją žinau. Pažinojau čia visus. Žinoma, praėjo daug laiko, tačiau mokytoją atpažinau visai nesunkiai, tačiau... kas... ji tokia? Labai matyta. Kreipiuosi į ją „ponia“, kai priartėja taip, kad mane girdėtų. Sakau, jūs man kažkur labai matyta. Ji sustoja ir pažvelgia į mane: akyse nematau jokio ženklo, rodančio, kad mane būtų atpažinusi. Nusišypso. Nieko nesakydama vėl pradeda judėti, tačiau sustabdau ją pasiūlydamas prisėsti ir pasišnekėti. Vis dar nekalba, o aš vis bandau įspėti, kas ji tokia.

Klausiu, ar ji tikrai vietinė. Atsako man, kad gyvena čia jau virš trisdešimties metų. Vis bandau atrasti, kas tokia gali būti ši moteris. Paklausiu, kur gyvena. Kažkaip įtariai į mane pasižiūri, pasidomi, kodėl esu toks smalsus jos atžvilgiu. Gūžteliu pečiais ir pasakau teisybę: kažkada labai seniai čia gyvenau, o prieš keletą minučių kalbėjausi su savo matematikos mokytoju, kurio nebegaliu atpažinti. Tuomet ji pasijuto kiek jaukiau ir pasipasakojo gyvenanti bendrabutyje prie buvusios „Rasos“ parduotuvės. Ir tuomet pagaliau prisiminiau, kas ji. Įsižiūrėjęs į akis suvokiau, jog tai - Auksė, mano mokyklos draugo Donato motina. Juokiausi pro ašaras. Tai buvo viena gražiausių moterų rajone. Dirbo modeliu, kai su Donatu dar lakstėm po kiemą žaisdami kareivėlius. Donatas buvo puikus pianistas. Jau nuo ankstyvų mokyklos laikų grodavo įvairiuose koncertuose. Ėmėm kalbėtis, kaip Auksei sekėsi per tuos metus, kai buvau išvykęs. Ji pasipasakojo, jog po to, kai išvažiavau, buvo jau senokai metusi modelio karjerą dėl amžiaus, todėl dirbo įvairių madų žurnalų redakcijose, tačiau po to Donatui kai kas atsitiko ir jai teko mesti darbą. Pritilau. Kas nutiko? Negirdėjau? Ji sumišo. Manęs ilgai nebuvo, atsakiau. Nežinau, kas čia vyko per paskutiniuosius metus. Gyvenimo aplinkybės pačiam tik visai neseniai pradėjo keistis į gerą. Kai tik galėjau, iškart atvykau čia. Donatas po mokyklos stojo į konservatoriją. Vėliau išvyko į Angliją. Kaip ir aš. Vieną dieną prie jo bare pristojo girti naciai. Pasiūlė jam sugroti kokių nors antisemitistinių dainų, nes neva girdėję, jog lietuviai per Antrą pasaulinį karą sunaikino labai daug žydų. Donato tėvas buvo žydų kilmės, todėl mano mokyklos laikų draugas ilgai nesvarstęs pasiuntė juos visus šiknon ir už tai jie Donatą taip apkūlė, jog pianinu jis daugiau niekada nebegrojo. Tiesą sakant, dabar Donatas guli namuose ir negali atsikelti iš lovos. Ir nebekalba jau kaip anksčiau. Daugiau daržovė negu žmogus. Tai pasakodama Auksė nė karto nepravirko. Jos akyse mačiau tuštumą. Jos sūnus buvo jau nebe tas, kurį mes abu atsiminėm. Pasakiau, jog noriu jį pamatyti. Įspėjo, kad man nepavyks su juo susikalbėti ir ko gero tai tik dar labiau prislėgs. Kažkodėl mokėjau priimti blogas naujienas. Turėjau daug patirties. Užsispyriau jį pamatyti ir, Dievas mato, jei dėl kažko užsispiriu, tai tik gamtos stichija gali mane sulaikyti. Jų būtas per tiek daug laiko tikrai smarkiai pasikeitė. Matėsi, jog namuose trūksta vyriškos rankos - baldai apdriskę, tapetai atsilupę, kilimai jau šimtą metų nesiurbti, langai apsiblausę. Kai užėjau į Donato kambarį, persmelkė baimė. Jo kaktoje įdubęs randas važiavo nuo pat viršugalvio iki kairės akiduobės apačios. Viena akis žiūrėjo į šoną. Rankos suluošintos keliose vietose. Stebuklas, kaip jis liko gyvas. Sveikoji akis nukrypo į mane, bet vargu, ar atpažino savo seną mokyklos laikų draugą. Prisėdau šalia ir pasakiau, kad atvykau iš užsienio jo aplankyti, kad atrodo gerai. Jis nieko nesuprato - veide negalėjau įžvelgti jokių emocijų. Iš kišenės išsitraukiau piniginę. Turėjau ten apie tūkstantį svarų. Išėmiau pinigus ir padėjau jam ant naktinio staliuko. Ranka nesujudėjo, nesiekė pinigų. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau dėl jo šeimos padaryti. Jaučiausi toks bejėgis savo draugo akivaizdoje. Man netgi buvo gėda. Atsistojau ir išėjau. Kai grįšiu į Angliją, būtinai nusiųsiu jiems daugiau pinigų, pagalvojau.

Išlydėdama Auksė stovėjo tarpduryje ir žvelgė į mane tuo pačiu tuščiu žvilgsniu. Lipdamas žemyn prisiminiau svarbų dalyką, kuris visai išgaravo iš galvos. Ūmai grįžau su klausimu, ar ji žino, kur mano motina dabar? Auksė nieko nežinojo. Ko gero jos gyvenimas buvo nusėtas kitokių rūpesčių. Pasakiau, jog tai, ką palikau Donatui, turėtų jiems padėti ir nusileidau žemyn. Iš viršaus išgirdau, jog pinigai niekuomet niekam iš tikrųjų nepadėjo ir dėl to dar labiau susigėdau.
2012-09-27 14:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-07 11:55
Lengvai
Ir tikrai paskambinau... - tritaškį lauk;
keistai pažįstamą veidą - kas yra keistasi pažįstamas???
tikrai traukia ant septyniasdešimties - kalbos kultūra;
Jo kaktoje įdubęs randas važiavo nuo pat viršugalvio iki kairės akiduobės apačios - važiavo?

Šįkart tekstas netvarkingas, yra klaidų, lyg Forehater parašytų, neperskaitytų ir įmestų. Neįtikimo tas "pigai niekuomet niekam iš tikrųjų nepadėjo". Be to, kyla klausimų, tai kaip čia taip išėjo? Negi jis neturi bent telefono numerio motinos??? Žodž, vis tiek 4, nes man patinka (ir nesutinku su Svoloč dėl saldumo), ir laukiu kitos dalies. Beje, gal tu po daugiau kelk, nes šitas gabaliukas toks kabantis, neišbaigtas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-06 22:31
Svoloč
Ilgai nesiryžau pasirašyti po šiuo gabaliuku, dabar nusprendžiau, nemeluoti. Per saldus šis epizodas. Kažkaip jis man pasirodė šleikščiai ne tavo skonio. Tas herojaus gerumas, atjautimas, gailestingumas, teigiamumas. Na, ne tavo tai tematika, ne tavo daržas. Žinau, kad verčiau dėtum čia cinizmą, ironiją, tai būtų forehateriška, o tas seilėjimasis. Geriau herojus būtų ką nors pavogęs iš Donato, nei palikęs svarus.
Mano matematikos mokytojas mane mušdavo. Dabar sutikęs jį, net jei jis būtų labai senas, suspardyčiau. Juokauju, aišku, bet tą fliaškę, iš kurios jis gertų degtinę, sugrūsčiau jam ligi skrandžio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-28 13:47
Le Hawk
Realybe tokia, kokia ji yra. Tikras gyvenimas. Jokios debiliskos romantikos, jokiu saldybiu ir pagrazinimu.

Jei galeciau vertinti, butu tik 5 ir ne maziau. Daugiau daliu bus? Tikrai labai idomu. Cool rasai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą