Už durų

Pratarmė
Agrikolai pageidaujant įdedu pakartotinai.          
                                                 
                                          Už durų

                                      Kamerinė pjesė

Senis
Emė
                  Tarp žiūrovų kėdžių ir rampos esančioje erdvėje galėtų būti įrengta stilizuota gatvė, tarkim vienas kitas žibintas, kabantis laikrodis, autobusų stotelė, suoliukas. Iš žiūrovų salės gilumos ateina mergina Emė. Ji gatvėje, dairosi reikiamo namo. Namą rado, bet dar nesiryžta įeiti. Užsirūko.
                Scenoje pasirodo Senis, jis užuodžia dūmus. Prieina prie menamo lango ir bando persisvėręs per jį įžiūrėti rūkantįjį. Nemato. Apipurškia  kambario erdvę oro gaivikliu.
              Mergina gesina cigaretę, palipa laipteliais į sceną ir atidaro namo laiptinės duris, dingsta už jų.
            Scenoje – kambarys su prieškambariu, įrengtas kaip baleto studija: viena siena su keliais dideliais veidrodžiais ir prieš juos buomas. 
            Skamba skambutis. Tyla. Vėl  skambutis. Tyla. Skambutis skamba be perstojo.
Pasirodo Senis, apsirengęs pižama.

Senis. Tuoj, tuoj, ar dega? Palaukit truputį. Aš neapsirengęs.

Senis vėl dingsta.
Skambutis. Tyla. Vėl  skambutis. Tyla. Skambutis skamba be perstojo.
Grįžta Senis užsimetęs chalatą. Užlenkia kraštinius veidrodžius, lieka tik vidurinis, buomą pastato stamenai, ir dabar jis atrodo kaip kabykla, tada eina prie lauko durų.

Senis. Einu, einu.

Skambutis nutyla.
Senis apsisuka išeiti, tada vėl skamba skambutis.

Senis. Taigi sakiau, kad einu. Ko skambinat?

Tyla.

Senis. Ačiū Dievui, išėjo.
Emė. Neišėjau.
Senis.  Neišėjau. Kodėl  neišėjai?
Emė. Laukiu.
Senis. Ko lauki? Kiti nelaukia, apsisuka ir nueina.

Tyla. Skambutis.

Kas ten?
Emė. Čia aš.
Senis. Kas aš? Eik nuo durų. Ar žinai kelinta valanda?
Emė. Neturiu laikrodžio.
Senis. Aaaa, tai tu norėjai sužinoti kiek valandų? Tai paprasta, tuoj pasakysiu – lygiai dešimta. Labanaktis.

Nueina. Skambutis. Grįžta.

Senis. Dabar viena po dešimtos. Eik geriau, mergaite, kitapus gatvės į kairę, ten po žibintu kabo laikrodis, gali visą naktį stebėti valandas. Aš netinku šitam darbui.
Emė. Kokiam?
Senis. Pranešinėti laiką.
Emė. Gal galit atidaryt?
Senis. Ką?
Emė. Duris.
Senis. O kam?
Emė. Noriu pasikalbėti.
Senis. Tu viena?
Emė. Viena.
Senis. Negaliu.
Emė. Kodėl?
Senis. Kvailas klausimas. Ir aš turiu į jį atsakyti?

Tyla. Skambutis.

Klausyk, liaukis pagaliau, pažadinsi visus namus.
Emė. Tai atidarykit greičiau.
Senis. Einu skambint policijai, kažkokia nesąmonė. Tuoj pat pasitrauk, ar girdi?
Emė. Prašau, įleiskit, nereikia policijos.
Senis. Negaliu, aš neapsirengęs.
Emė. Tą jau sakėt.
Senis. Sakiau.  Aa ... mano bute remontas ir, be to,  labai vėlu, kokie čia gali būti vizitai tokiu metu? Kas jūs? Ko jums reikia?
Emė. Nenorėčiau kalbėti už durų.
Senis. Kodėl?
Emė. Kažkaip keista.
Senis. Nematau čia nieko keisto.
Emė. Be to šalta.
Senis. Tikrai?
Emė. Žinoma.
Senis. Dvidešimt šilumos rodo.
Emė. Dvidešimt? Ką jūs sakot? Neįtikėtina.
Senis. Taip rodo termometras. Atėjai apie šildymą pasiteirauti? Tu iš valdybos?
Emė. Ne, ... taip, apie šildymą kaip tik ir norėjau pasikalbėti.
Senis. Mano bute visada dvidešimt būna. Nusiskundimų neturiu, tad galite ramiai grįžti į kontorą.
Emė. O pageidavimų irgi nebus?
Senis. Kodėl staiga tokie rūpestingi pasidarėt? Gal kokį naują mokestį sugalvojote? A? Ne kitaip, antraip ko gi čia naktį ardytumėtės.  Gerai, aš sutinku, mokėsiu.  Koks tai bus mokestis? Švarus oras laiptinėje? Dar galima būtų šaligatvius apmokestinti prie namo arba pievelę, pievelės mokestis, gerai skamba.
Emė. Aš ne dėl mokesčių.
Senis. Ne dėl mokesčių? Tai ko?
Emė. Negi negalima šiaip pasiteirauti, kas, kaip ir panašiai?
Senis. Galima, žinoma, bet geriau rytoj pasikalbėkime, nes šiandien jau metas miegoti. Aš įpratęs tokiu metu gultis. Jau gulėjau. Ir net užmigęs buvau.
Emė. Aš tai kur kas vėliau guluosi. Ne, nu kur taip anksti, nesąmonė.
Senis. Na ir kas? kas man darbo, kada tamsta guliesi?
Emė. Va va, tas tai tiesa, niekam niekas nerūpi.
Senis. Turėčiau bėdą rūpintis, kas kada gulasi.
Emė. Ir su kuo gulasi.
Senis. Ir su kuo... Klausyk nereikia man dantų užkalbinėti.
Emė. Sutinku – nereikia. Tada gal įsileistumėt į vidų?
Senis. Dar nelabai susigaudau - kodėl?
Emė.  Nenatūraliai atrodo toks kalbėjimas per duris. Reikia gi vienas kitą matyti.
Senis. Man nereikia, be to, aš nelabai ir įžiūriu, regėjimas nusilpęs. O mane matyti irgi nėra kažin koks malonumas, tai jau geriau taip.
Emė. A, nu tada jo.
Senis. Nu jo, iki pasimatymo.
Emė. Ei, palaukit, taigi dar nebaigėm.
Senis. Ko nebaigėm?
Emė. Na, kalbėtis nebaigėm. Apie šildymą. Sakau vėsoka.
Senis. Vėsoka?  Plius dvidešimt,  man užtenka.
Emė. O man mažai.
Senis. Plius dvidešimt mažai? Tada tau į pirtį reikia. Aaaa, tu ieškai pirties? Kaip aš iškart nesupratau. Žmonės dažnai supainioja, nes mūsų numeriai panašūs - dvylika ir šimtas dvylika. Bet ji už dviejų kvartalų, tik dabar jau nedirba, vėlu. Ateik rytoj. Labanakt.
Emė. Ir viskas?
Senis. Taigi sakėm, kad vėlu.
Emė. Tai jūs sakėt, o aš  prieštaravau.
Senis. Ar tai ką nors keičia?
Emė. O kaipgi. Viskas įgauna visai kitą prasmę. Na, ne prasmę, bet ... kitu kampu viskas pasisuka.
Senis. Argi?
Emė. Žinoma. Jūs nenorit, aš noriu, gimsta konfliktas, užsimezga intriga.
Senis. Oi, tik jau nereikia šito, nemėgstu intrigų ir konfliktų.
Emė. Aš irgi, bet kaip tyčia visada į juos įsiveliu.
Senis. Ir dabar tiesiog lipi ant grėblio.
Emė. Bet tikiuosi: viskas gerai baigsis.
Senis. Kažin. Tavo vietoj nebūčiau toks užtikrintas.
Emė. O aš galvoju priešingai.
Senis. Apie ką?
Emė. Kad gerai baigsis.
Senis. Kas baigsis?
Emė. Pažintis su jumis.
Senis. Jeigu jinai iš viso įvyks.
Emė. Įvyks, įvyks, aš optimistė.
Senis. O aš realistas.
Emė. Realistas – tai pesimistas, ar optimistas?
Senis. Realistas – tai pensininkas.
Emė. Aaaaa....
Senis. Tai tu iš valdybos? Ilgai dirbi. Geriau eik namo, paskui dar pasiges.
Emė. Niekas nepasiges. Nėra kam pasigesti.
Senis. Nėra kam pasigesti...
Emė. Šiuo metu nėra.
Senis. Aaa... Aš irgi šiuo metu ... vienas.
Emė. Pas mus daug bendro. Man atrodo, galėtume gerai sutarti.
Senis. Dėl ko sutarti? Dėl šildymo? Betgi tau šalta prie dvidešimt. Koks čia bendrumas?
Emė. Plius dvidešimt man tinka, kaip tik ta temperatūra...
Senis. O sakei - šalta.
Emė. Tai kad už durų tik kokie dešimt, dėl to ir sakau, kad įleistumėt.
Senis. Tik dešimt? Siaubas, einu miegoti. Ir tu eik, vaikeli, eik.
                           
Skamba skambutis.

Senis. Na, ko vėl?
Emė. Nepalikit manęs.
Senis. Nesėdėsiu gi čia per naktį. Juk sakiau, eik namo.
Emė. Neturiu namų.
Senis. Neturi namų?
Emė. Ne.
Senis. Tai gražiausia, tuomet ... grįžk į valdybą. Kaipgi jie neduoda ten savo darbuotojams kokio kampo?
Emė. Niekšai.
Senis. Tikrai, žmonės visai  prarado... žmoniškumą.
Emė. Ir aš taip manau.
Senis. Manai visi? Gal į kokį viešbutį pasiprašyk?
Emė. Neturiu pinigų.
Senis. Visai nuostabu. Aš irgi kaip tik šiandien pensiją gavau, tai dabar kokias tris, ... keturias dienas pinigų neliesiu, nes paskui kitos sulaukti negali, pinigai būna pasibaigę.
Emė. Tikrai? Gavot pensiją, bet pinigų neleisite keturias dienas? Ar aš kažką ne taip supratau?
Senis. Kaip tik tą aš ir norėjau pasakyti. Jeigu iškart juos pradedi leisti, tai pensijos dienos nesulauki. Tris dienas be pinigų sėdi. Arba keturias. Kas čia neaišku?
Emė. O koks skirtumas kada pinigus pradėti leisti, jei jų neužtenka, ar pradžioj badausi, ar gale?
Senis. Aaa, koks skirtumas ... koks skirtumas. Taip iškart ir neatsakysi, reikia pagalvoti.
Emė. O jūs anūką turite?
Senis. Ne.              Turiu.
Emė. Pasakyti jo vardą?
Senis. O kam? Manai pamiršau?              O tu jį pažįsti?
Emė. Deja.
Senis. Kodėl deja?
Emė. Pasakysiu, kai įleisit į vidų.
Senis. Galvoji man labai rūpi? Tai tu ne iš valdybos?
Emė. Ne.
Senis. Tai kam man sukai protą su tuo šildymu? Jau išsigandau.
Emė. Atsiprašau. Tai dabar jau įleisit?
Senis. Ne.        O kam? Anūko čia nėra. Tu turbūt net geriau galėtum žinoti, kur jis yra. Jis jau  apie pusmetį čia nesirodė.
Emė. Aš ir neieškau jo. Aš pas jus norėjau.
Senis. Pas mane? Ko norėjai?
Emė. Prisiglausti kurį laiką. Pagyventi.
Senis. Pagyventi? Ar prisiglausti? Tau atrodo, kad čia prieglauda? Bijau, kad tave suklaidino. Prieglauda yra už... pala, o kur ji yra? Galiu paskambinti.
Emė. Man nereikia prieglaudos, šį adresą man davė jūsų anūkas.
Senis. Mat koks. Adresą davė, na aš jam parodysiu. Bet, panele, prisiglausti ir pagyventi mano bute nėra kur, mažai vietos.
Emė. Ankštai gyvenate?
Senis. Taip.
Emė. Kiek kambarių?
Senis. Trys.
Emė. Trys?
Senis. Taip, trys. Virtuvė, žinoma, ir vonia su tualetu. Balkonas. Dar yra rūsys, bet aš juo nesinaudoju.
Emė. Tikrai, ankšta.
Senis.  O kaip tu manei? Viename aš miegu, kitas – svetainė, o į trečią ... aš beveik ir neužeinu.  Nelieka laiko. Kol tuos du apeinu, tai trečiam ir nelieka laiko. Jeigu ką į jį įleisiu, tai kaip įeisiu, kai liks laiko?
Emė. Na, aš mielai jus priimčiau, man būtų malonu.
Senis. Neeaa, aš ne toks, nenoriu sudaryti kitiems nepatogumų.
Emė. Koks gi čia nepatogumas, man tikrai labai patiktų, jei jūs pas mane užeitumėt, pasikalbėtumėt su manimi ir panašiai.
Senis. Patiktų? Galvoji, kad aš toks ištvirkęs?
Emė. Aš ne tai turėjau omeny.
Senis. Nesvarbu. Geriau tegul lieka, kaip yra.
Emė. Tegul lieka.
Senis. Tai mat, apgailestauju, labanaktis.
Emė. Labanakt.

Senis nueina, po to grįžta.

Senis. Koks sakei tavo vardas?
Emė. Aš dar nesakiau. Dabar pasakysiu.
Senis. Na, ir...
Emė. Emė.
Senis. Kaip kaip?
Emė. Emė.
Senis. Emė? Emė. Gražus vardas, pirmąkart tokį girdžiu. Labanakt, Eme.
Emė. Labanakt.
Senis. O kur tu eisi?
Emė. Niekur neisiu. Juk sakiau, neturiu kur eiti.
Senis. Tą tai girdėjau, bet kodėl, ko čia atėjai?
Emė. Jūsų anūkas patarė. Sakė, kad jūs geras. Tėvas, atseit, blogas, ten neišdegs, o jūs gerutis, jūs priglausit.
Senis. Na, čia tai jis pamelavo. Arba tu supainiojai. Viskas yra atvirkščiai. Mano sūnus iš tikrųjų yra lepšis, visai į mane nepanašus, tikra boba, va jis gal ir įleistų. Tu ne ten atėjai.
Emė. Dabar pati matau, kad supainiojau.
Senis. Argi taip labai matosi?
Emė. Labai.
Senis. Maniau, kad nelabai. Bet kita vertus, būti geram šiais laikais neapsimoka.
Emė. Anūkas visas į jus. Turbūt ir šį kartą jis iš manęs pasityčiojo.
Senis. O kada dar tyčiojosi?
Emė. Negaliu gi apie tai už durų kalbėti.
Senis. A, na jei negali, tai ką darysi.
Emė. Tai neįleisit?
Senis. Ne.
Emė. Kodėl?
Senis. Negaliu.
Emė. Kas neleidžia?
Senis. Savisaugos instinktas. Aš nieko neįleidžiu.
Emė. Ir policijos?
Senis. O ko jai čia eiti policijai? Degtinės aš nelaikau. Įleidžiu tik paštininką pensijos mokėjimo dieną. Kai pasako slaptažodį.
Emė. Kokį dar slaptažodį?
Senis. Paprastą. Imsiu dabar tau ir pasakysiu kokį. Ei, o gal tu atėjai slaptažodį iššniukštinėti?
Emė. Ne, pirmą kartą apie tai girdžiu. Kaip ten yra?
Senis. Paprastai,  kai jis atneša pensiją, aš jam pasakau naują slaptažodį kitam kartui.
Emė. Geras.
Senis. Nežinau. Gal, bet kita vertus, tai padeda man apsisaugoti. Kartą jis neprisiminė slaptažodžio, tai vaikščiojo, slampinėjo vargšelis  tris dienas ir vis kartojo ankstesnius slaptažodžius. Galų gale aš įsitikinau, kad tai tikrasis mano paštininkas, o ne koks sukčius, nes kas gi kitas būtų žinojęs tiek tikrų slaptažodžių? Be to, labai jau valgyti norėjau, baigėsi atsargos, tai surizikavau.
Emė. Jūs drąsus žmogus. Aš tai nieku gyvu nebūčiau atidariusi. Geriau būčiau mirusi.
Senis. Mirusi, lengva pasakyti. Kartais reikia pasitikėti žmonėmis, bet tik kartais.
Emė. O dabar ne tas kartas?
Senis. Neaa, nieko panašaus. Be to aš nealkanas.
Emė. O aš alkana.
Senis. Jauniems žmonėms naudinga kartais pabadauti. Organizmas taip išsivalo.
Emė. Ką jūs sakote?
Senis. Taip. Kiek tau metų?
Emė. Dvidešimt.
Senis. Tada pats laikas pradėti naudoti dietas, nes paskui jau būna sunku sužiūrėti svorį.
Emė. Man regis, iš jūsų daug išmoksiu.
Senis. Iš manęs? Vargu. Tiesą sakant, dabar, kai jau ir komjaunimo neliko, tai nežinau, kas tave dar gali ko išmokyti. Labanakt, mergaite, man jau tikrai metas.
Emė. Labanakt. Mano vardas Emė.
Senis. Žinau, labai gražus vardas.

          Kita diena. Rytas. Skambant energingai muzikai galima parodyti choreografinį numerį tema „Namas bunda“. Namo gyventojai vienas po kito nesibaigiančiu srautu pro laiptinės duris srūva į savo eilinę dieną: eina į darbą, mokyklą, pavedžioti šunį, parūkyti, pasimankštinti, pabėgioti, pasigerti ir t. t. Visa tai galima būtų parodyti erdvėje tarp rampos ir žiūrovų kėdžių, stilizuotoje gatvėje. Galėtų būti trijų minučių muzikinis-šokinis numeris iš kasdienio gyvenimo.
          Scenoje - veidrodžiai atidengti, prieš juos buomas. Senis iš iliustruotos knygos mokosi baleto figūrų, judesių ir laikysenos. 
Skambutis.

Senis. Kas ten?
Emė. Čia aš.
Senis. Eeeeeeeee...?
Emė. Emė.
Senis. Taip Emė, gražus vardas.
Emė. Žinau, jau sakėt.
Senis. Ko reikia?
Emė. Įeiti reikia.
Senis. Labai reikia?
Emė. Labai.
Senis. Gaila.
Emė. Kas gaila?
Senis. Niekuo negaliu padėti. Štai kas yra gaila. Visada gaila, kai negali padėti žmogui, kuriam labai tavo pagalbos reikia. Supratai?
Emė. Sunku, aišku, tą suprasti.
Senis. O kas čia sunkaus? Viskas labai paprasta.
Emė. Nesupratau, kodėl negalite padėti, juk taip paprasta – įsileidai merginą, kuri neturi, kur pernakvoti?
Senis.  „Įsileidai merginą“ – griūk apstulbęs.
Emė. Nesupratau.
Senis. Argi neaišku, juk sakiau, ar dar nesakiau, vakar nesakiau?
Emė. Ko?
Senis.  Aš nieko neįsileidžiu, nieko. Ir visi tą žino, kaimynai, aplinkiniai, tarnybos įvairiausios ir taip toliau. Nieko neįsileidžiu ir staiga įsileidau naktį kažkokią nepažįstamą panelę, kuriai tik dvidešimt metų, na? Kažkoks suvaikėjimas, smegenų suminkštėjimas, man tuoj greitąją iškviestų, kaimynai sakytų jam ne visi namie. Į durnyną uždarytų arba apkaltintų vaikų tvirkinimu. Vaikų teisių apsauga tuoj prisistatytų, korespondentai, policija. Neduok Dieve.
Emė. Pirmiausiai – aš ne vaikas. Antra – jūs teisus, kaimynai, kurie praėjo pro mane, miegančią prie jūsų durų, nei kiek nenustebo, viena bobikė netgi pasakė: „Senis vis dar kietas, ilgai trauks“...
Senis. Tai ta iš trečio aukšto, vis nesulaukia, kada nusibaigsiu. Dabar pati matai, reputacija įpareigoja nesiblaškyti. Turi praeiti kažkiek laiko...
Emė. Kiek?
Senis. Gal savaitė, arba ilgiau, sunku pasakyti.
Emė. Savaitę aš galiu ir laiptinėje pagyventi. Iš tikrųjų, savaitė nėra daug.
Senis. O ko tu taip priskretai prie mano durų? Negalėjai kurių kitų pasirinkti?
Emė. Negalėjau. Kadangi jūs atsakingas už savo anūką, tai kodėl turėčiau visus nepatogumus kažkam kitam užkrauti?
Senis. O ką jis padarė?
Emė. Jis mane metė.
Senis. Tik pamanyk. Jei visos jo pamestos susirinktų prie mano durų, tai laiptų aikštelė prisipildytų iki pat penkto aukšto.
Emė. Aš nešiojau jo kūdikį po krūtine.
Senis. O kur jis dabar? Pasislinko po mente?
Emė. Aš pasidariau abortą. Jis prikalbino mane atsikratyti kūdikiu.
Senis. Tu matai, aš nustebęs, kad jis vaikus moka daryti, dabar girdžiu, kad ir apie abortus jis nusimano. Man tai netikėta naujiena.
Emė. Galiu užtikrinti – abu šiuos dalykus atlikti jis moka. Tiksliau, pirmą moka, o antrą – atlieka  medikai, bet prikalbino tai jis, taip, gražiai kalbėti jis moka.
Senis. Ką gi, puiku, kad jis jau viską moka, nereiks, vadinasi, man mokymu užsiimti. O tu tikrai miegojai prie durų?
Emė. Žinoma, kur gi kitur?
Senis. Maniau, gal išėjai.
Emė. Ne, miegojau.
Senis. Ar patogu buvo?
Emė. Labai. Iš antro aukšto kaimynas, kuris klausėsi vakar mūsų pokalbio, po to atnešė man sudedamą lovelę ir antklodę, sakė, šie daiktai jam nereikalingi, išmesti niekaip neprisiruošė, tai kadangi tokia proga pasitaikė, tai vis man dėkojo, kad sutikau paimti. Labai patogiai išsimiegojau.
Senis. Tas niurzglys? Negaliu patikėti? Jis gi niekada nieko neišmeta ir niekam nieko nedovanoja. Jam tikrai bus su galva kažkas atsitikę, reikia kviesti greitąją. Einu skambinti.
Emė. Palaukit, nereikia, man regis, jis ir dabar mūsų klauso, matau šešėlį, krentantį iš antro aukšto. Dabar pasislėpė.
Senis. Jis visada mėgėjas kišti savo nosį, kur nereikia.
Emė. Bet jis man padėjo.
Senis. Padėjo. Tu gerai apžiūrėk antklodę – garantuoju, kad rasi blakių, o lovelė bus įpjauta, kad miegodama užsimuštum. 
Emė. Kodėl jūs taip?
Senis. Jis nori mane paskandinti. Jau kelintą kartą užlieja mano lubas vandeniu. Parodyčiau, bet tu kitapus durų.
Emė. Labai teisingai pastebėta.
Senis. Kažkada buvo neblogas kaimynas, sveikindavausi, bet dabar ne.
Emė. Kas nutiko?
Senis.  Sakiau gi – užpylinėja vandeniu. Žmona jį metė, lyg aš čia būčiau kaltas. Ji dainavo teatro chore ir pabėgo su orkestro muzikantu. Aš net nepažįstu to muzikanto, tai kodėl jis mane vandeniu užlieja, a? O jis šoko baletą, tame pačiame teatre, buvo balerina, sako neblogai šoko, bet aš jam nepavydžiu.
Emė. Aš irgi vaikystėje mokiausi baleto.
Senis. Tikrai? Tai kodėl nustojai?
Emė. Man pasakė, kad esu neperspektyvi, stambūs kaulai, per aukšta ir perdaug sveriu.
Senis. Nesąmonė.        Kaip galima tokius dalykus sakyti vaikui?
Emė. Bet aš jau nebuvau vaikas – man buvo šešiolika.
Senis. Vis tiek, tai nepedagogiška.
Emė. Tai kas buvo po to, kai žmona metė, kas nutiko su jūsų kaimynu?
Senis. Jis nusprendė atkeršyti: vieno spektaklio metu, nežinau, ką jis ten šoko, bet turėjo rankoje kardą, tai su juo puolė į orkestrinę, tiesiai ant to kuilio.
Emė. Oho.
Senis. O anas grojo trombonu, toks ilgas instrumentas, vienas su kardu, kitas su trombonu, žodžiu, ginkluota dvikova, kažkas susižeidė, kilo sąmyšis, spektaklis buvo nutrauktas, apie tai rašė visi laikraščiai ir viskas baigėsi liūdnai, arba juokingai: kaimynas daugiau nebešoko, jį išmetė iš teatro,  dėlto pasidarė įtarus, jam atrodė, kad visi iš jo juokiasi, nors aš tikrai nesijuokiau, ir galiausiai ėmė užpylinėti mano butą vandeniu, kad jis prasmegtų.
Emė. Liūdna istorija.
Senis. Tragiška, nes tas kitas po kiek laiko metė jo žmoną, susirado vėl naują auką, ištvirkėlis, o šitas baletininkas, kaip tu sakai, geras labai žmogus, nebepriėmė atgal savo žmonos, nors ta ir ant kelių klūpodama meldė atleidimo.
Emė. Koks beširdis.
Senis. Aš ir sakau, moteriškė gal suklydo, kam nepasitaiko? O jis po to išvis į jokias moteris daugiau žiūrėti negali, todėl stebiuosi, kaip jis čia tavim susirūpino: atidavė... ką ten? lovą ir antklodę? Tai taip nepanašu į jį.
Emė. Žmonės kartais keičiasi.
Senis. Ne prieš gera šis pasikeitimas. Ko gero vėl užpils butą.
Emė. Beje, jis kvietė į savo butą pernakvoti.
Senis. Va, ką aš sakiau, pedofilas prakeiktas. Tu nesutikai?
Emė. Ne.
Senis. Ir teisingai padarei. Būtų išžaginęs, po to supjaustęs į gabalus ir nuleidęs į kanalizaciją. Manau dėl to ji pas jį nuolat kemšasi, kad jis ten savo aukas laidoja.
Emė.  Jis šnabžda man, kad tai netiesa.
Senis. Šnabžda? Tai jūs kartu manęs klausotės?
Emė. Ne, jis jau nuėjo.
Senis. Viso gero.

          Naktis. Stilizuotoje gatvėje galima būtų parodyti etiudą su jaunuolių porele: jų veikimas tęstųsi per visą šią sceną. Sakykim, pirmiausiai gatvėje pasirodo porelė, vaikinas atlydi į namus merginą. Prie laiptinės durų, po stogeliu jie atsisveikindami pradeda bučiuotis.
          Ir tada prasideda veiksmas scenoje (bet prie laiptinės gyvenimas nenutrūksta, bučiniai perauga į glamones). Už durų girdėti ritmingas bildesys ir atodūsiai.

Senis. Ema?    Čia tu?
Emė. Emė. Mano vardas Emė.
Senis. Taip taip, gražus vardas.

Už durų Emė mylisi su vyru.

Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Nesustoju. Kas ten taip bilda?
Emė. Nulūžo kulniukas, bandau prikalti.
Senis. Ar tau neatrodo, kad batų remontui netinkamas metas?
Emė. Atleiskite.
Senis. Na, man tai nieko, bet tas šokėjas gali paskambinti į policiją.
Emė. Tikrai? Koks baisus žmogus.
Senis. Aš tave perspėjau. Žinai, kas dabar man atsitiko? Dėl ko prabudau?
Emė. Maniau dėl beldimo.
Senis. Nea, dėl to tai galima kentėti.
Emė. Tai dėl ko?
Senis. Che, gėda prisipažinti.
Emė. Ryžkitės, niekam nesakysiu.
Senis. Dėl erekcijos.
Emė. Tikrai?
Senis. Taip, jau seniai jos neturėjau, o dabar še tau, kad nori, buvo.
Emė. Buvo?
Senis. Buvo, dabar vėl nėra, bet vis tiek smagu.
Emė. Aš manau.
Senis. Ir, regis, sapnavau tave...
Emė. To dar betrūko.
Senis.... o gal tai buvo mano žmona, gerai neįsižiūrėjau. Turbūt visgi mano žmona.
Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Man būdavo gera su ja. Taip. Mes tai vadindavom „nebijok nebijok“.
Nežinau kodėl, sakydavau: pačiute, kaip tu žiūri, jei mes padarysim šį vakarą „nebijok nebijok“? Ji sakydavo: aš už. Pradėdavom, žinai,  palengva ir tik vėliau įsiaudrindavome. Iš pradžių aš būdavau viršuje, o po to ji mane apsiversdavo ir jodavo ant manęs stačia, protarpiais  įnirtingai bučiuodavomės.

Emė su vyru mylisi, atkartodami Senio žodžius, atsitiktinai sutapdami su jais. Arba Senio žodžiai seka paskui veiksmą už durų. Panašus veiksmas gali būti ir prie laiptinės durų arba čia apsiribojama tik bučiniais.

Tempas greitėdavo, ji vis nirtulingiau šuoliuodavo ant manęs, plaukai plaikstydavosi, ji  šuoliuodavo į finišą, aš irgi ją nešdavau kaip žirgas, mes kartu nelėkdavom, o skrisdavom,  ji atrodydavo kaip laumė, šuoliuodavo, šuoliuodavo ... šuoliuodavo ir tada aš užbaigdavau. Tuo metu ji gailiai suinkšdavo, kažkaip visa suvirpėdavo, lyg per ją būtų perėjusi elektros srovė, ir suglebdavo ant mano krūtinės. Mes būdavome uždusę ir pavargę, kaip po ilgos distancijos, bet šis nuovargis būdavo malonus, jo norėdavosi vėl ir vėl.
Emė. Tai buvo puiku.
Senis. Tikrai? Galėsiu kada daugiau papasakoti apie mūsų užsiėmimus. O dabar einu miegoti.
Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Labanakt.

Išeidamas Senis užlenkia veidrodžius, pastato buomą.
          Kita diena. Galima vėl trumpai pakartoti ryto muzikinį etiudą, tik šį kartą išnaudoti lietaus aplinkybę, sužaisti skėčiais.
          Senis beldžia į duris.

Emė. Kas ten?
Senis. Čia aš, tavo kaimynas.
Emė. Aaaaaaa, labai atsiprašau, nesusigaudžiau per miegus, kas ir kaip.
Senis. Nieko tokio. Ilgai miegojai.
Emė.  Jūs norėjote praeiti pro mane? Tai aš tuoj, patrauksiu lovelę.
Senis. Ne, aš jau buvau išėjęs.                Apsipirkti.
Emė.  Kaip jūs praėjote pro mane? Juk durys užremtos.
Senis. Aš pro langą. Nutariau kol kas vaikščioti per langą, kol tu čia. Visai patogu ir naudinga raumenims.
Emė. Raumenis lavinti geriau būtų treniruoklių salėje.
Senis. Galbūt. Vėliau aš taip ir padarysiu, o kol kas gerai yra pradėti ir nuo laipiojimo per langą.
Emė. Ko jūs ten sakėte ėjote, apsipirkti? Aš gerai nugirdau?
Senis. Taip.
Emė. Bet dar nepraėjo ir dvi dienos po pensijos gavimo. Ar ištempsite paskui ligi kitos?
Senis. Aš pagalvojau, kaip tu sakei, apie tą skirtumą ir įsitikinau, kad jokio skirtumo iš tiesų nėra, tad nusprendžiau geriau iškart leisti pinigus, o paskui - tebūnie kaip turi būti.
Emė. Malonu girdėti, kad jūs elgiatės taip neatsakingai.
Senis. Taigi, kai ko apsipirkau. Dabar valgau, galėčiau ir tau ko nors perduoti per langą.
Emė. Per langą?
Senis. Taip, per duris dar anksti.
Emė. Na taip, žinoma.
Senis. Turiu varškės, gal nori?
Emė. Ne, palauksiu, kol durys atsivers.
Senis. Neišalksi?
Emė. Manau, kad ne. Ta poniutė iš trečio aukšto, kuri nesulaukia, kada nusibaigsite, atnešė man turistinę krosnelę, kiti irgi palieka šiokio tokio maisto, tad išsiverdu ir pavalgau. Be to, pats kalbėjote apie dietą.
Senis. Matau šauniai įsikūrei.
Emė. Stengiuosi. O jūs turit muzikos?
Senis. Ko?
Emė. Sakau muzikos ar turit, galėtumėt užleisti?
Senis. Aaa, o kaip gi, aš tuoj. Tau kokios? Ai, užleisiu pagal savo skonį. 

Išeina.

Emė. Tada nereikia.

Skamba muzika. Senis grįžta.

Senis. Na kaip?
Emė. Blogai, man nepatinka.
Senis. Ką sakai? Negirdžiu, einu patylinsiu.

Išeina. Muzika nutyla. Grįžta.

Senis. Sakei ką?
Emė. Sakiau, kad nereikia muzikos, apsigalvojau.
Senis. Kaip panelei patogiau. O ko taip ilgai miegi? Gal apsiėmei visus batus per naktį sutaisyti?
Emė. Turiu prisipažinti – apie batus aš vakar sumelavau. Turėjau svečią.
Senis. Labai įdomu.
Emė. Policininką.
Senis. Policininką? Kas jį iškvietė?
Emė. Iš pradžių ir aš pagalvojau, kad iškvietė. Maniau jūsų darbas.
Senis. Tikrai reikėjo, bet kaip aš pats nesugalvojau?
Emė. Bet pasirodo, jo niekas nekvietė. Jis tik pradėjo dirbti šiame rajone ir apėjo savo valdas.
Senis. Na ir kodėl tavęs neišvarė?
Emė. Ne tik neišvarė, dar gi priregistravo mane prie jūsų buto.
Senis. Kaip tai prie buto? Pagal kokią teisę? Ir kodėl be mano sutikimo?
Emė. Prie buto - sutikimo nereikia. Bet jūs nesijaudinkit, tai tik laikinai, kol jūs mane įsileisite vidun.
Senis. Nesulauksi. To niekada nebus.
Emė. O sakėt - po savaitės.
Senis. Maža ką aš kada sakiau, aš neturiu niekam jokių įsipareigojimų.
Emė. Nusiraminkit, aš pajuokavau. Greičiausiai aš tuoj išeisiu.
Senis. Išeisi? Tai vis tik jis tave išvarė?
Emė. Ne, pasikvietė gyventi kartu su juo.
Senis. Kur su juo? Kalėjime? Jis nori tave uždaryti į kalėjimą?
Emė. Ne, klausykit. Jis atėjo, nustebo mane čia pamatęs, mes pasikalbėjom, po to aš paprašiau jo užrūkyti, jis pridegė man cigaretę...
Senis. Tai tu rūkai? Už tai aš galvoju, iš kur ta smarvė.
Emė. ... po to prisidegė sau. Ir tada aš pamačiau, kad jo labai gražios lūpos. Aš nežinau, kas man pasidarė, pabučiavau jį. Cigaretė jam iškrito iš rankų, jis pašoko, aš irgi, o paskui mes jau buvome vienas kito glėbyje ir ilgai, ilgai bučiavomės. Po to pavargome ir atsigulėme pailsėti.
Senis. Kur atsigulėte?
Emė. Į lovelę, kurgi dar. Kažkaip jūs greitai viską pamirštate. Lovelę man atidav...
Senis. Prisimenu, prisimenu, tiesiog netyčia išsprūdo. Tai tada, kai taisei batą, naktį, jis irgi buvo kartu?
Emė. Netaisiau aš jokio bato, juk sakiau.      Visą naktį jis buvo su manim, mes mylėjomės, „nebijok nebijok“.
Senis. Bet gi jis policininkas, jam negalima.
Emė. Na gražiausia. Ir kodėl gi jam negalima? Ar jis ne vyras?
Senis. Policininkai negali nei iš šio, nei iš to mylėtis kur papuolė ir su kuo papuolė.
Emė. Jis gi ir mylėjosi ne su kuo papuolė, o su manim. Ir ne kur papuolė, o prie jūsų durų. Be to, jo darbo valandos buvo pasibaigusios, tad jis tuo metu jau nebuvo policininkas, o tik žavus vaikinukas.
Senis. Ar tai ką nors keičia?
Emė. O kaipgi? Viskas pasimato visai kitoje šviesoje.
Senis. Kitu kampu, žinoma. Dabar mano namus jau galima vadinti viešnamiu. Tas policininkas savo atmintyje šį namą pasižymės viešnamiu, sakys: „Buitinis konfliktas įvyko gatvėje prie viešnamio. “ Arba kaip nors panašiai.
Emė. Na kodėl jūs taip viską?
Senis. Man tik šiek tiek neramu, kad nevaikščiotų paskui visokie pašlemėkai pas mane ir nereikalautų merginų.
Emė. Aš norėjau jūsų paprašyti, kad paskambintumėte į nuovadą ir pakviestumėte tą policininką.
Senis. Ką reiškia „tą policininką“? Tu nežinai jo vardo?
Emė. Ne.
Senis. Per visą naktį neradai laiko susipažinti?
Emė. Mes buvome labai užimti.
Senis. Kaipgi, registracija.
Emė. Aha.
Senis. Tai kaip aš jį pakviesiu, kai paskambinsiu?
Emė. Aš jį vadinau Ilgapimpiu.
Senis. Ilgapimpiu? Tai jau šis tas, tada jį tikrai atpažins. Ir ką jam perduoti?
Emė. Pasakykit, kad aš jį myliu.
Senis. Ir viskas? Tu manai, kad jie ten neturi ką veikti? Aš neskambinsiu.
Emė. Aš labai prašau.
Senis. Na gerai. Pasakysiu, kad aš... tai yra tu jį myli.
Emė. Šiuo metu, tai pats svarbiausias dalykas. Tikiuosi jis apsidžiaugs.
Senis. Kas jam belieka? Gerai, einu skambinti. Alio... policija?... norėjau susirasti vieną įgaliotinį... O jūs sujungti negalite? Gerai. Pasakė numerį, kuriuo turiu skambinti. ... aštuoni, keturi... alio... sujunkite su Ateities rajono nuovada... Bet man pasakė šį numerį... na gerai, gerai... devyni septyni... Taip, užsirašiau.      Vėl pasakė kitą numerį, ne taip lengva rasti tą tavo Pimpį... alio, Ateities nuovada? ... Ieškau vieno įgaliotinio... naujokas, jam priklauso Progreso gatvė... Ilgapimpis... Ne, tai ne pavardė, tiesiog jūs jam taip pasakykit, jis supras... Aš iškrypęs?... Klausykit, aš su juo jokių santykių neturėjau, aš jo netgi akyse nemačiau... Man sakė, kad jis, hm... kad jo pimpalas ilgas... Ne, man tai visai nerūpi, jo ieško viena mergina, kurią jis sužavėjo tuo daikčiuku.... Na, aš nežinau, kaip jums jį rasti... tai labai svarbu ir skubu. Palauksiu.      Nuėjo ieškoti, turbūt dabar išrikiuos visus ir lieps nusimauti kelnes... lygins tuos... hm..., na, žodžiu, suras.
Emė. Jis turėtų būti, sakė, kad šiandien budės...
Senis. Klausau... Jūs Ilgapimpis?... Na, man sakė, kad jūs didelį turite... Ne, ne, gink Dieve, aš nesu... hm... nemoku ištarti. Tikrai aš nesu iš jų.... Bet jūs paklausykite, ko taip karščiuojatės.... manęs tik prašė su jumis susisiekti... Ne, ne jie, mergina tokia, su kuria jūs vakar, „nebijok nebijok“  darėte... tai reiškia ... hm... kai bučiuojasi ir ... taip toliau. Jūs bučiavotės ir ... taip toliau vakar? .... Koks jos vardas? Emė, maniau jūs žinote... Na, matot, ir ji jūsų vardo nežino. Kažkaip įdomiai... Ne, ne, čia, aišku ne mano reikalas, tiesiog ta mergaitė prašė pasakyti: aš tave myliu.... Ne, aišku, ne aš, na kodėl jūs nenorit suprasti? Aš gi jūsų akyse nemačiau. Tai buvo citata... Taip, labai,... labai, sakė, myliu.... Kaip tai „na ir kas“. Jums turėtų būti malonu... Aš kas? Aš jos vaikino... buvusio, buvusio... taip, dabar ji nieko neturi, tikrai. Aš to vaikino senelis, buvusio vaikino senelis, taip..... Ji pati negali prieiti... Aš maniau jūs apie viską pasišnekėjot, dabar matau.... taip, taip ji irgi sakė, kad neturėjote laiko... Tai ką jai pranešti?... Kaip tai? Betgi ji jus myli?... Ne, nereikia.... Ką gi, pasistengsiu paaiškinti.... Viso gero.
Emė. Ką jis sakė? Greit ateis?
Senis. Negreit.          Visai neateis.
Emė. Daug darbo?
Senis. Nežinau. Sakė, kad tu jį už... už... užbučiavai. Nebijok  nebijok. Sakė, kad tau vis negana, kad jis išsunktas ir iščiulptas, kad tau reikia gydytis. Tu maniakė. Jis nori miego ir dabar kokias tris dienas visai nežiūrės į merginas.
Emė. Tris dienas?
Senis. Tik pamanyk, kaip ilgai. Gal ir gerai, kad anūkas nuo tavęs pabėgo, bent galės išsimiegoti.
Emė. Ir viskas?
Senis. Ne, dar sakė, kad turi sužadėtinę ir kad gali tau atsiųsti budintį trijų žmonių ekipažą: vairuotoją ir du policininkus. Pasakiau, kad nereikia. O gal reikia? Gal blogai pasakiau?
Emė. Ir tai yra viskas?
Senis. Viskas, ko tau dar? Iš policininkų niekada nelauk nieko gero – tokia jau jų profesija. Palauk truputį.  Aš tuoj.

Išeina.

Emė. Viskas? Betgi... Aš netikiu. Jūs meluojat, jūs viską išsigalvojot. Senas idiotas. Sėdi čia užsisklendęs nuo pasaulio ir galvoja, kad turi teisę kištis į kitų gyvenimus. Ką, ne taip? Ko tylite? Išsigandote? Jūs visai, kaip anūkas. Manote, kad per mane jis negalėjo išsimiegoti? Cha, kurgi ne. Tai jis mane tokią padarė. Jūs nežinote, kaip jis mane metė? Jis nemetė, jis perleido per mane visus savo draugus, visą bendrabutį ant manęs užkorė. Taip buvo. Dieve, po aborto, aš buvau sukrėsta, negalėjau sau atleisti, vis klausiau savęs: kodėl, kodėl aš buvau tokia kvaila? Kodėl nužudžiau savo kūdikį? O jis, vietoj to, kad padėtų man apsiprasti, vengė su manimi susitikinėti. Bet vieną vakarą pagaliau pasikvietė pas save, prigirdė vynu, išdulkino, tada grįžo jo kambariokas. Mes vėl gėrėm, o jūsų anūkas staiga ėmė ir pasiūlė man savo draugelį. Nežinau, kas man pasidarė, bet aš sutikau. Po to dar kažkas atėjo, man jau buvo vis tiek. Aš tik gėriau. Verkiau ir gėriau. Po kiek laiko pastebėjau, kad man tai pradeda patikti. Aš pati paklausiau: „ Ir tai viskas? “ Jis atsakė: „Tau ką, dar mažai? “ „Mažai“- nusijuokiau ir įnikau į kažkurį jo draugelį. Po to aš karts nuo karto atsijungdavau, bet visada, kai prabusdavau, vis rasdavau kažką ant savęs. Taip tęsėsi iki ryto. Ryte visi išėjo į paskaitas, o aš likau viena. Negalėjau pajudėti, buvau kaip sudaužyta, bet mintyse juokiausi ir buvau laiminga – juk tiek vaikinų mane paturėjo, niekas jų nevertė, jie geidė manęs, jie laukė savo eilės. Malonu buvo glostyti savo kūną, prisiminti nakties įspūdžius ir laukti vakaro. Vakare grįžo kambariokas ir paprašė, kad aš išeičiau. Anūkas net neišdrįso pasirodyti man. Įsivaizduojat? Turėtumėt įsivaizduoti, juk jis jūsų anūkas. Jūs elgiatės lygiai taip pat, kaip jis, jūs net nenorite pažiūrėti į mane.

Paima į rankas vaikišką lėlę.

Visą gyvenimą nuo pat vaikystės visą gyvenimą svajojau apie nieką iš tiesų tai buvo svajonės apie nieką kai kitos mergaitės svajojo apie karjerą aktorės darbą  grožio konkursus galų gale apie vyrus tai aš savo svajose regėjau tik mažą kūdikėlį mergytę arba berniuką nesvarbu nors vis tik ten dažniausiai būdavo mergytė tokia maža tik gimusi aš laikydavau ją priglaudusi prie krūtinės ir žiūrėdavau pro savo kambario langelį mano kambarėlis pas tetą buvo mažas ne todėl kad ji manęs nemylėjo ne atvirkščiai po mamos mirties ji nieko daugiau be manęs neturėjo mano mama anksti mirė teta savo šeimos neturėjo jos butukas buvo palėpėj ir žiūrėdavau pro mažą langelį o ant rankų laikydavau lėlę net ir užaugusi laikiau lėlę rankose nesvajojau nei kaip užaugs mano vaikelis nei koks jis bus ar kokį pirmą žodį ištars tik kūdikėlį regėjau o paskui kai jau buvau nėščia galvojau kokia aš laiminga turėsiu vaikelį bet jūsų anūkas myliu vis tiek jį liepė  kūdikio  atsikratyti  neturėjau jėgų nepaklausyti dabar atleist sau negaliu visą gyvenimą.

Ir visgi mes susitikome, aš jo sulaukiau. Lauke. Jis buvo labai nustebęs, bet greitai paslėpė savo sumišimą po linksma šypsena ir paklausė, ar nepykstu už vakarykštį pakvailiojimą. Tai buvo viso labo pokštas, toks pajuokavimas, jie, matai, labai įsitempę buvo po mokymosi, tai ta naktis visiems buvo geras relaksas, tipo atsipalaidavimas. Dabar jis negalįs susitikinėti, nes egzaminai ir taip toliau, o ką man daryti, jis nežinąs. Nebent galėtų pasiūlyti paviešėti pas savo senelį, tai yra pas jus, jūs geras, priimsite. Pasakyk, kad nuo manęs.  O kai išlaikys egzaminus, atvyks pas mane. Taip jis manimi atsikratė, visą laiką šypsojosi ir dar įbruko pinigų kelionei.
Kokia aš kvailė. Atvažiavau čia, sėdžiu kelinta diena prie  durų idioto, negalinčio sulaužyti  savo principų, laukiu, kantriai laukiu kol praeis savaitė, kada jo reputacijai nebus grėsmės. Ir dar tas policininkas. Taip, jis man patiko, aš patikėjau juo, maniau, kad šitas tai jau tikrai nebus kaip visi.  Kokia aš kvaiša.
Gerai, tylėkit, jei taip norit. Tylėkit. Aš nesiruošiu laukti čia dar savaitę ar kiek pageidausite. Aš išeinu. Su visam. Norėčiau, kad apsemtų jus ir visą jūsų giminę.

Trumpam įsišviečia laiptinė, Emė stovi po virve su kilpa.
Sugrįžta Senis, apsirengęs triko, atveria veidrodžius ir pastato horizontaliai buomą.

Senis. Tu kažką sakei? Eme? Girdėjau, kad kalbėjai. Tu turbūt galvoji, kad aš senas idiotas, laikausi įsikibęs kažkokių nesuprantamų principų, saugoju menamą reputaciją ir panašiai. Taip ir įsivaizduoju tave sakant: senas idiotas.
Žinai, aš buvau dabar tame kambaryje, kuriame retai būnu. Pagalvojau, galėčiau tave į jį įleisti. Bet pirma išklausyk manęs, į akis aš nesugebėsiu tau pasakyti.
Jame mirė mano žmona. Tu nė karto neklausei apie ją, turbūt tau buvo žinoma ta istorija. Ne? Anūkas nieko apie ją nepasakojo? Keista.

Pradeda atlikinėti prieš veidrodžius baleto figūras. Per visą monologą galėtų būti Senio gan profesionalus šokis.

Ji mirė prieš du metus. Sunkiai sirgo. Paskutinį pusmetį visai nesikėlė. Aš turėjau viską daryti, prižiūrėti ją, supranti? Na, maistą paduoti, vaistus, apiplauti ir taip toliau. Labai greitai aš pavargau nuo to. Ne fiziškai, ne, fiziškai tai nebuvo sunku, bet moraliai. Po mėnesio jau nemylėjau jos, aš jos nekenčiau. Laukiau, kada tai pasibaigs, skaičiavau dienas ir minutes, kurias truko ta kančia. Aš maniau, kad AŠ kenčiu, AŠ buvau didžiausias kankinys tuo metu. Ji tai tik gulėjo, o aš turėjau visur suspėti, viską atlikti. Ėjau į parduotuvę, valandų valandas praleisdavau vaistinėse ir prie gydytojo kabineto durų, turėjau nuolat skalbti, vėdinti ir tvarkyti kambarį, gaminti maistą, mazgoti jos kūną ir panašiai. Aš klausiau: „Dieve, už ką man tokia kančia, ką aš padariau? Juk visą gyvenimą buvau tvarkingas pilietis, vaikščiojau į darbą ir  klasės susirinkimus, mylėjau gamtą ir žmoną su vaiku? “
Teisybę pasakius, gal aš ir ne Dievo klausiau, nes nelabai juo tikėjau, bet kažko aš klausiau? Į kažką kreipiau savo mintis? Dabar suprantu, kad manyje apsigyveno šėtonas. Jis mane kurstė. Mano žmona mėgo baletą ir dailųjį čiuožimą. Aš jo pakęsti negalėjau. Man patiko futbolas, olimpinės žaidynės, ledo ritulys, bet jei per kitą kanalą būdavo rodomas baletas, ji sakydavo: „Negi dabar visi žiūrėsime kaip būrys suvaikėjusių diedų vaikosi vieną kamuolį? “ ir perjungdavo mane į  baletą. Ji labai gerbė, ji dievino mūsų kaimyną, sakydavo: „Matai, koks dvasingas, kiek taurios nevilties jo akyse. “ 
Už tai dabar aš galėjau atsigriebti, aš klausdavau jos: „Mieloji, gal pažiūrėsi su manim boksą, juk kiek galima į tuos užpakalius spoksoti? “
Po poros mėnesių išvis nustojau su ja kalbėtis. Ji man tebuvo baldas, daiktas, kurio pats negalėjau išmesti. Ji man trukdė. Trukdė miegoti, skaityti, žiūrėti televizorių, nes nustatytu laiku turėjau paduoti vaistus. Paskui aš jau nesilaikiau grafiko, paduodavau bet kada arba visai nepaduodavau vaistų, maisto, vandens. Eidavau į jos kambarį su vienintele viltimi, kad dabar jau gal viskas. Ir visada turėdavau skaudžiai nusivilti. Viltį pakeisdavo apmaudas. Aš galvojau, koks visgi žmogus yra nemarus, kaip ilgai jis nepasiduoda mirčiai.
Tada aš pradėjau smarkiai gerti, išgėrinėdavau beveik kasdien. Nuo to man palengvėdavo. Girtas aš nueidavau pas savo žmonelę ir kažką jai kalbėdavau. Ne kažką, aš tiksliai žinau, kad kalbėdavau apie jos nepadorumą šitaip ilgai čia užsibūnant. Ji gulėdavo nusukus galvą ir tylėdavo. Gal ji tuo metu jau ir negalėjo kalbėti, aš nežinau. Niekada nesužinosiu, ką ji tuo metu jautė.
Aš ją išdaviau. Paskutiniu ir pačiu reikalingiausiu metu aš nuo jos nusigręžiau.
Vieną rytą įėjęs, aš jos jau neradau. Tada jau nebelaukiau, kaip anksčiau, kada viskas baigsis. Tuo metu mane jau buvo apėmusi apatija, maniau, kad tai tęsis amžinai. Ir staiga pamačiau, kad ji mirusi. Ji išėjo. Gulėjo pusiau persisvėrusi, vos neiškritusi iš lovos, galva buvo žemai, visame kambaryje tvyrojo mirties kvapas. Iš vakaro buvau gėręs, galva plyšo, bet tuo metu protas visiškai praskaidrėjo, galvoje nušvito ir visur, ant sienų, grindų ir lubų, visur buvo parašyta – JI MIRĖ.
Dingo šėtonas, dingo visa neapykanta ir visas tas gaivalas, kuris buvo užnuodijęs mane paskutinius kelis mėnesius. Aš staiga supratau, kad likau vienas, likau be brangiausio ir mylimiausio žmogaus žemėje. Be žmogaus, kurio paskutines gyvenimo dienas ir savaites sąmoningai nuodijau.
Kažkas manyje nutrūko, kažkoks baisus suvokimas, praregėjimas mane sutraiškė. Aš kritau ant savo žmonos ir rėkiau, staugiau. Tai truko ilgai, kelias valandas, taip man pasakojo, aš pats to neprisimenu, tuo metu jau buvau išprotėjęs.
Galų gale kažkas sukvietė gydytojus, policiją, gaisrinę. Mane atplėšė nuo lavono ir išsivežė.
Išgulėjau nervų klinikoje du mėnesius. Žmoną palaidojo be manęs. Grįžau. Buvo gėda, baisi gėda, man atrodė, visi žino, kaip aš apleidau žmoną, koks aš esu niekšas ir panašiai. Aš grįžau iš nervų klinikos, durnyno kitaip sakant, ir visi tą, aišku, žinojo. Numaniau, kad susilauksiu kažkokio ypatingo dėmesio, kažkokio kitokio bendravimo. Ir paramos siūlymų: gal jums ko reikia? Kaip jaučiatės?  Nenorėjau šito, viso to man būtų buvę perdaug, todėl nutariau būti keistoku, durneliu, kad tik mane visi paliktų ramybėje. Be to, aš jaučiau didžiulę kaltę ir tariau, kad esu nusipelnęs bausmės – vienatvės ir atsiribojimo.
Todėl tokį mane ir radai. Aš nieko neįsileidžiu, bet ne dėl suvaikėjimo, tiesiog...
Tu klausai manęs? Dabar aš noriu tave įsileisti. Man gaila dėl anūko ir to policininko. Jei nori gali pagyventi. Tiesiog puiku, kad tu mokeisi baleto, galėsi ir mane kai ko išmokyti. Truputį aptvarkiau tą kambarį. Sušilau. Seniai taip neplušėjau.

Skamba telefonas.

Alio... A, taip... taip yra, kaip tik ruošiuosi pakviesti ją į vidų. Gal pakviesti prie telef... nereikia?...
Gerai pasakysiu... Iki.
Žinai, skambino tavo policininkas, na tas Ilgapimpis. Kažkodėl taip prisistatė. Labai atsiprašo už anuos žodžius, sakė tuoj atvažiuos. Kodėl tu tyli? Sakė, kad tu jam labai patinki, tiesiog prieš tai kažkas jam buvo užėję. Na, supranti, taip būna. Vyrai permainingi sutvėrimai. Nepastovūs... Kažko sunkiai man sekasi... Aš tuoj, truputį pailsėsiu...

Senis sukniumba prie durų.
Nuo lubų pradeda lašėti. Prasivėrus durims, laiptinėje matosi kabanti ant virvės vaikiška lėlė.
 
2006-06-09