Nauji keliai

4.

Lašai
lyg per sėją
ir susigerti spėja,
o galva sukasi
ir nematau,
to, visų apleisto
bendrabučio,
o debesys
lyg ir prieš lietų
ir akyse -
žaibų ratai
ir sunku
kažką gražaus
patirti
tarp agrastų
ir erškėtrožių
išgąsdintų

o lietus
pabaigos neturi
ir mūsų išprausti
nemoka,
o mes uogaujam,
spanguoliaujam
ir sutrypiam žiogą
ir dvi, tavo baltos
kulkšnys,
nulinguoja
kelio viduriu
ir tave, vejasi 
kelios mergytės liesos
ir dega, liepsnoja medžiai
ir ant miesto stogų,
šaligatvių šoka
lietaus lašai,
sidabrinės čiurkšlės
ir mūsų paukštis
nebegieda
apleidęs lizdą,
o naktis - veria duris
ir iš rankų
išslysta

Pravirksta
žiburiai
ir skubinas į naktį -
diena pasipuošus
lietaus lašais,
o tie lašai
ir mus, spėjo išplakti,
o vėjai, kaip ir vyrai -
pikti, girti, užkietėję
šliaužia
tuščiom pakrantėm,
šliaužia
lyg žalčiai, gyvatės
ir kaip mes
vienas su kitu -
išsiskirti negali.
Rudens vėjai
iš nukritusių lapų
vainikus pina
ir samanos, kerpės
užkariauja durpyną

Tuos praregėjimus
į internetą sudėsiu
ir vidury nakties
stovėsiu
O saulė - dega, rusena
ir iš vyrų, moterų burnų
kaip gėlių puokštės
garų pūslės
ir medžių kepurės -
auksinės, sidabrinės
ir gėrybių
pilnos skrynios,
o po samanom,
po kerpėm
kiek bevardžių akmenų,
žmonių beveidžių -
ir šaltis, suima
visus į nagą
ir užanka
balų veidrodžiai.