Nauji keliai

3.


Ištryptas
daržas
dvelkia dulkėm, -
kažkas pasakė
ir kaip kepurės
prie tų akmenų
priaugo
mūsų akys,
o saulė
vos rusena
ir iš vyrų, moterų burnų,
kaip balionai
garų kamuoliai pučiasi,
o gerų vyrų -
geros žmonos
ir jų kepurės,
skarelės, suknios dulsvos
kaip žuvėdros
aplink valdišką namą,
o musės
apledėjusiais stiklais
ropoja
ir vyrai, moterys
jau miega,
per dienas, naktis -
nusivarę
nuo kojų

Ir žmonės
lyg paukščiai
be sparnų -
pavėsyje
geria, valgo
ir veria - savas,
svetimas
duris ir sako:
- Spėsime
spėsime...
- Liepsnok -
ryte naujas
jau mėnulis
žvaigždes išsineša
ir be lapų,
žiedų - medžiai
neišvaizdūs
ir aš kuždu,
į mažytę ausį
savo išpažintį,
o širdis pritvinkusi
violetinio rašalo
ir ašaroja eilėraščiai,
ašaroja raidės -
tarp šešėlių
ir pravirksta žodžiai -
naujuose
paminkluose

ir manęs -
pasigenda žmonės,
pasigenda
ežiuku kirpto
ir nuo eilėraščių,
nuo akmenų
apsvaigusio
ir lyg aklo, girto,
bet tų, mano minčių,
nesąmonių
nesiklauso -
mano kirpti plaukai,
naujai ataugusios rankos,
o ir mūsų namas
panašus
į skęstantį laivą
ir eina - žmonės, medžiai
iš namų - lazdomis
pasiramsčiuodami,
o iš tikrųjų
ir mūsų būstas,
kaip sraigės namelis
su mumis keliauja
ir mums atrodo,
kaip kerpės
prie mūsų - priaugę,
tie pokario namai,
nauji keliai
ir sodai.