Valytojas (3 (pabaiga))

Išnaršę visą pelkę ir dar šiek tiek aplink sugrįžome savo daiktų. Viskas gulėjo kaip palikta, tik žibintas buvo jau begęstąs. Atgavę savo žmogiškuosius pavidalus susirinkome menką mantą ir patraukėme į nusižiūrėtą vietelę kiek atokiau pelkės, kur ketinome pernakvoti.
Įsitaisę ant nedidelės kavelės, kur sausiau, atrėmėme nugaras į pušų kamienus ir pasidėję ant kelmo bryzelį lašinių ir puskepalį duonos ruošėmės vakarieniauti.
- Ar tu žadi įvilioti juos į pelkę ir paskandinti? – sukramčiusi pirmąjį, be galo gardų kąsnį mano tuščiam skrandžiui, paklausiau tėvo apie planą, kurį buvo pats laikas aptarti.
- Manau, tik tai mes ir galime padaryti, - stiklinį žvilgsnį nukreipęs į rankas jis linksėjo galvą tarsi bandytų save įtikinti, kad jo ketinimas teisingas. - Jie nesiliaus ieškoję mūsų ar kitų besikeičiančiųjų. Valytojas baigia visiems įkalti tą nesąmonę apie pavojingus padarus. Žmonės tiki ir bijo, todėl klauso jo. Mes negalime tiesiog pabėgti ir palikti Mortą. Kiltų įtarimas dėl mūsų, be to jai ir tavo įseserei būtų nesaugu, ar net dar blogiau. 
Jaučiau, kad tėvas save teisina. Šiaip ar taip juk ketino į Anapilį pasiųsti ne tik Valytoją, bet ir visą jo gaują.
- Tiesa, nelabai turim iš ko rinktis, – atsakiau ir sutelkusi dėmesį į tikslą entuziastingu balsu paklausiau. - Tai kaip mes tai padarysim? Ne tokia ir maža ta pelkė, kad liktų nepastebėta.
Tėvo lūpų kampučiai akimirkai šiek tiek kilstelėjo:
- Turiu šiokį tokį planą.

*

Sapnavau kaip mes, aš, tėvas, Morta ir įseserė, bėgam per pelkę, klupdami už kupstų, apaugusių spanguolėmis, o paskui mus šaižiai rėkdamas su visa savo gauja atlekia Valytojas. Į mus pradeda šaudyti ir aš išsigandusi atsigrįžtu atgal, kur atsilikusi bėga Morta. Tą akimirką ji suriknka nesavu balsu ir pakirsta kulkos parkrenta žemyn. O tada po mumis atsiveria akivaras.
- Ilze, Ilze, kelkis, - tėvas purtė mane už peties.
Staigiai praplėšusi akis pakėliau galvą. Jaučiau, kad skruostas drėgnas ir apkibęs samanomis.
- Kas? Jau laikas? – džiaugiausi, kad sapnas nutrūko, bet dar sunkiai orientavausi, kas vyksta.
- Jau. Pasiimk plaukų ir eime.
Buvo dar tamsu. Sustirusiais ir nepaklusniais pirštais rausiausi savo dėželėje. Galvoje sukosi vienintelė mintis. Kaip besikartojančios dainos žodžius sau kartojau: „šiandien mes arba gyvensim arba kitiems neleisim“. Pajutau, kad darosi negera nuo tokių minčių. Nesmagiai nusipurčiau ir pasistengiau sutelkti dėmesį tai ką reikia padaryti.
- Tu jau?
- Einu, einu, - atsiliepiau ir paskubomis pastvėrusi užsilikusį obuolį, nusekiau paskui tėvą, kuris jau buvo beeinąs pelkės link.
Kaip jis ir sakė, rūkas sklandė pažeme ir buvo tikrai tirštas. Mūsų galvos kyšojo viršum jo ir vos galėjau įžiūrėti, kur statau koją. Pagal tėvo planą, kurį vakare man smulkiai nupasakojo, turėjome visą gaują atsivilioti ton pusėn, kur žiojėjo nedidelis akivaras. Pelkės pakraščiai ten buvo gana tvirti, tad Valytojas su savo šutve negalėjo iš kart pastebėti, kad žemė jau nebe ta. Be to jie buvo raiti, tad dėl šito galėjome būti kaip ir ramūs.
Tačiau prieš kviečiant į talką mirtį reikėjo savo priešus surasti ir atkreipti jų dėmesį. Tikėjomės, kad jie vis dar bus Krūpliuose. Tad negaišdami laiko patraukėme ten, o kad būtų greičiau pasivertėme į pilkakailius zuikius. Striksėjome tiek greitai kiek galėjome, tad kaimą pasiekėme dar nepradėjus breėkšti. Nesivaržydamas savo pavidalo tėvas įliuoksėjo į pirmą pasitaikiusį kiemą pažadindamas snūduriuojančius šunis. Sekdama jo pavyzdžiu padariau tą patį, tik kitoje vieškelio pusėje. Netruko nė minutės, o viso kaimo kiemsargiai kaip nesusiderinęs choras garsiai skelbė apie įsibrovėlius. Džiaugdamiesi tokia sėkme budriai karpėme ausimis kelio vidury laukdami didesnio sujudimo.
Laukimas prailgti nespėjo. Šunims dar tebetraukiant savo melodiją pastebėjome nemažą šurmulį netolimame kieme. Tai buvo Valytojo pasekėjai, o po kelių minučių išgirdome kaip girgždėdamos atsiveria daržinės durys.
- Visi ant arklių! – atpažinau Valytojo balsą. – Šįkart jie nebepaspruks!
Persimetę reikšmingais žvilgsniais pasipustėme padus. Keldami dulkes lėkėme per ražienas ir nurudusias pievas, o kraujo ištroškusių vyrų šūksniai vis garsėjo. Uždusę šiaip taip pasiekėme mišką, bet stabtelėti buvo nevalia. Nuo šitokio skuodimo man pakirto kojas net ir kiškio kailyje. Tėvas strykčiojo priekyje, aš vos per porą metrų už jo, o Valytojo gauja jau kone kvėpavo mums į nugaras.
Staiga, kai jau buvome visai šalia pelkės, akimirkai stabtelėję atsivertėme žmogiškuosius pavidalus.  Sunkiai alsuodamas tėvas grįžtelėjo į Valytoją tada į mane ir paknopstomis nėrė į rūką.
- Matėt?! Tai jie! – suriko mokslinčius. – Greičiau! Užtaisykit ginklus! Nušaukit juos!
Prisiminusi sapną baisiausiai persigandau, bet nesustojau bėgti akivaro link kaip ir planavome, kai pajutau, kad pagrindas po kojomis nebe toks tvirtas. Jau buvo visai čia pat. Dar pora metrų ir pajutusi, kad koja lengvai sminga nesustodama persiverčiau į katę taip visiškai paskęsdamas rūke.
- Kur jie? Negaliu įžiūrėti! – sušuko vienas iš vyrų. – Per tamsu! Rūkas per tirštas!
- Velniai griebtų! Kairėn! Ne, tiesiai! Jokit tiesiai, kvailiai!
Valytojas matyt dirstelėjo į savo prietaisą. O mes, lengvuose pavidaluose pasiekę kitą akivaro krantą, tik to ir laukėme. Visa gauja pavarė arklius tiesiai į žiojinčią bedugnę. Akivaro kraštas neatlaikė svorio ir jie visi įpuolė vandenin.
Pasitraukėme tolyn per saugų atstumą, kur prie nulūžusios pušelės gulėjo tėvo šautuvas. Aiškiai girdėjome arklių žvengimą, besitaškantį vandenį ir baimės kupinus šūksnius bandančiųjų kibtis į liauną kraštą, kuris maža vilties būtų kurį nors atlaikęs. Kiek padvejojęs tėvas užtaisė savo dvivamzdį. Dėl visa ko, jei per stebuklą kuriam nors pavyktų išsiropšti. Pastėrusi iš siaubo skaičiavau sekundes kol viskas pasibaigs. Grumtis su pelke truko tik kelias minutes, o paskui įsivyravo tyla. Panika, nesugebėjimas laikytis virš vandens ir sunkūs šalto vandens prisigėrę drabužiai gelmėn nusitempė visus. 
- Ilze, pabūk čia. Aš turiu įsitikinti, kad nė vienas neišsikapanojo.
- Tėti... – tariau drebančiu balsu suvokusi, kad dėl savo laisvės ir saugumo į dausas ką tik pasiuntėm aštuonias sielas.
- Žinau. Pasistenk negalvoti apie tai. Reikėjo taip pasielgti. Aš tuoj grįšiu. Būk čia. 
Jis greitai persivertė į varną ir dusliai kranktelėjęs paliko mane stypsoti šalia nulūžusios pušelės. Pajutau kaip kojos pamažėle grimzta gilyn. „Prasmegti skradžiai žemę. Štai ką reiškia šis posakis. “ – šmėkštelėjo galvoje. Pasitraukiau pora žingsnių į šalį ir užsilipau ant kupsto.
Tuo metu kažkur miške pakliuvusi į spąstus subliuvo stirna.