sulėtintai
krenta ant manęs ruduo it
prastai pritvirtinta spinta
pilna prigrūsta mažų nuoskaudų,
liūdnumo kamuoliukų
užsnūdusių pažadų dėželių
ir „aš daugiau taip negaliu“ vinučių
krenta it dangūs kasdien vis žemiau vis pilkiau
ir jei melsvai tai tik tam kad groti bliuzo melodijas
vis šaltėjančiais pirštais kabintis į šonkaulius apgriuvusio
laivo kuris tapo kalėjimu ir šiaušti ledinius
vandenis jūros nelyginant plaukus jūreivio
išėjusio iš baro tik tam kad suprastų jog pavėlavo
išplaukti, kad tas raktas kuriuo jis bandė tapti
jau seniai surūdyjo tarsi durų į vasarą sklendės
tapo balastu laive kurio vardas „.... „