Aš gulėjau rasotoj žolėj,
Ir geltona naminė bitė
Man kuteno suspaustas lupas -
Toks švelnus prisilietimas.
O aplink buvo taip tylu,
Kai jos adata smeigė į odą,
Jog nežmoniškas riksmas juodas
Nuskubėjo, pulsuojant dangun.
Aš prisiminiau tavo glamones,
Kai jauna ir graži moteris
Meldės man, kad užmerkčiau akis.
Tų glamonių jinai nepamirš.
Jau medaus niekada nesurinkt,
Skausmas vienas lauke tebeliko.
Mirė bitė. Tik ta moteris
Mano riksmą švelnumu slopino.