- Mano žmoną pagrobė ateiviai. Nežiūrėkit šitaip – galit netikėti. Niekas netiki. Išsižiokit…Taip, štai šitaip. Kaip sakiau Leilą pagrobė. Ar jūs ją kada matėt? Ji pašėlusiai žavi…Anaten ant stalo jos nuotrauka. Pašėlusiai žavi…Kai ji kvatodavo, gelėjai matyti mažą skylutę jos dantyje. Tūkstantį kart siūliau sutaisyti – ji koketiškai kresteldavo kaštoninių plaukų kupeta ir toliau smagiai kvatodavo. Siaubingai bijojo grąžtų. Gal todel ir ištekėjo už manęs. Nesimuistykit, sedėkit ramiai…Atsimenu kaip visi stebėjosi prieš mūsų vestuves. Vyriškiai, dar pilni jėgų bet jau pagedusiais dantimis, šiek tiek nusivylę spoksodavo į mano baltą chalatą. Su tokiais ilgai ir įnirtingai krapštydavausi – tegul atsižiūri!
Baikit drebėt, nurimkit pagaliau! Mums buvo gera kartu – Leilai ir man. Rytais ji žaismingai niūniuodavo gerdama kavą ir kiek nemokšiškai tepdavo man sumuštinius. Buvo pašėlusiai žavi…Klausykit, liaukitės judint savo liežuvį Kas kaltas, kad deramai neprižiūrit dantų? Pakentėkit. Apie ką čia aš? E, taip. Mes buvom laimingi – vakarais gurkšnodavom vyną, žaisdavom šachmatais ir klausydavomės Bacho. Buvo puiku. Po dviejų mėnesių, vieną šeštadienį, atsibudęs neradau Leilos šalia. Jos nebuvo nei virtuvėj, nei kirpykloj, nei pas mamą. Apibėgau visą miestą, kol visiškai nusiplūkęs grįžau namo. Tik tada pastebėjau vienišą raštelį ant stalo:
“Mielas Edvardai, ” - jos raštas (“a” kiek panaši į “u”), - “ilgai nesiryžau tam, bet nebegalėjau tau daugiau meluoti. Pamilau kitą vyrą, mums nuostabu drauge. Išvažiuoju, neieškok. ” Kitoj pusėj skubus post skriptum – “Kumpis šaldytuve, apsidėk šiltąjį paltą – lauke šalta. Butą palieku tau. Leila. ”
Nepatikėjau ne vienu žodžiu. Ir dabar netikiu. Tai vis tie padarai didžiulėm buožgalvių galvom! Tie, kuriuos per “Diskovery” kanalą rodo, ar matėt? Ką reiškia jūsų mirksėjimas? Na nesvarbu, matau, kad netikit. Niekas netiki. Nutaiso užuojautos kupiną miną ir tėviškai tapšnoja per petį…Kvailiai! Tos kosmoso bjaurybės tiesiog privertė ją sukurti tokį raštelį. Gudrybė. Naktimis palieku langus atvirus, jei kartais tie prakeikti ufonautai sumanytų ją grąžinti. Mano Leilą, mano pašėlusiai žavią Leilą…