Našlaitei

Tamsu jau lauke. Dar tik penkios,
Bet renkas aplink žiburiai.
Rudens pabaiga. Tirpsta snaigės
Vos spėjančios žemę paliest.

Tu vaikštai viena, pasiklydus
Mieste svetimam, be draugų.
Nieks nekalba tavo kalba,
Tik lapkritis šaltas: "ū-ūū"

Rūbeliai lengvi, nori miego,
O alkis neleido ūžsnūsti.
Nakvynės namuos nėra vietų,
Visi bijo tavo akių...

Apleistas namelis prie miško,
Ten likę daiktai ir viltis.
Tik kas tau padėtų sugrįžti,
Parodytų kelią, parvežtų?

Ištverki akimirką, kitą.
Pavaikščiok, paklausk, paieškok,
Nes jau netoli ta minutė,
Kai viskas šiek tiek pasikeis.


Aš vaikštau mieste ir dairausi,
Minčių negaliu nuvaryt.
Jos graužia mane ir klaidina:
Kodėl aš turėčiau gyvent?

Sustok ir pažvelk: jau artėju,
Matau tas spingsules-akis,
Girdžiu išblaškytus žodžius,
Suprantamas vienas: "Padėkit".

Duok ranką, vargšele našlaite,
Sugrubusi ji, purvina...
Gali su manim drąsiai eiti.
Mažyt, tu baili, alkana.

Atgijus širdis man kartoja,
Kad štai.. suradau ko ieškojau.
Atjausiu tave, o pelene,
Nes sielą peleniaus turiu.