Pro mano stogą

3.

Rugsėjis varva
lašais smulkiais
verpia vorai apkalbas
ir davatkos
nebekeiks,
o man, nei eiti,
nei važiuoti,
nei į marias plaukti -
aplink laukai, miškai
lyg žalos stotys
ir šalnos glosto
mano guolį,
mano plaukus
galiu eiti, negalvoti
ir eilėraščius, galiu
lyg puodus žiesti
kaip kadais
pasipuošęs randais

Ir vestuves
atšoks,
saulėlydis juodas
visai kitoks,
o pro stogą
iš gelsvos suknios
tavo krūtys veržiasi
ir prausia mėnesiena
tavo odą - baltą, lygią.
Vis viena
į namus lekiu
kaip veršis,
nors sninga, lyja,
o namuose -
geras mintis
kaip virves veju -
ir pavirstu -
medžiotoju,
žvejų

Kažkas ir mane
pasius
po velniais
nors, kaip mušeika
esu garsus -
ir mane muša
gyvenimas
iššiepęs nasrus.
Sapnuoju
tavo riešą baltą
ir pilną -
žydinčių žibučių griovį
skainioju žvaigždes,
kaip riešutus
ir iš jų, žvaigždžių
gražiausius namus
sukroviau,
prisijaukinau
gandrus,
ir sugrįžtančius
su ugnimi
gandus

Snieginais,
pažliugusiais
keliais, takais -
eini, važiuoji
ir purvais taškais.
Minga medžiai, gėlės,
o širdis
kaip būgnas daužosi
šviežias oras
plaučius išvalo,
o aš, už stalo -
susigėstu išgąsdintas
ir lyg širšinas
kažkam įgėlęs
nereikės
žadinti nakties
o rytais, vakarais -
svetimiems,
atvert duris,
atmerkt akis
nors dar negimęs
imu verpti
voratinklių gijas,
o už mano gyvenimą -
kas atsakys,
aš - bejėgis
ir nuogas esu
ir nuo tavo meilės
apakti,
apkursti žadu
ir neskainioti žiedų.