Nevykėlio sugrįžimas namo (II)

Čia pirma nuobodi dalis: http: //www. rasyk. lt/kuriniai/200643. html

Buvau nedidelio miestelio vaikas. Buvau pasiklydęs dideliame mieste. Kur tik eidavau, mane lydėjo dviejų rūšių žmonės - blogi ir už juos nežymiai geresni. Vaikystėje kieme ne kartą gavau į galvą už tai, kad tiesiog ėjau pro kompaniją, kuriai nepatiko mano plaukai. Buvau kirptas „bliūdeliu“. Kažkada kieme mane pagavo ir apspjaudė. Kažkada metė į veidą žemės grumstą. Kažkada mokykloje buvau suspardytas persirengimo kambaryje prieš kūno kultūros pamoką. Pamenu, kaip skilusiu šonkauliu bėgau ratus mokyklos stadione, kol galop atsijungiau ir mane išvežė greitoji. Pamenu ir, kaip Vilniaus centre man į šoną suvarė peilį ir atėmė telefoną. Ko gero, išgyvenau per stebuklą, nes gulintį gatvėje mane pastebėjo valkatos ir užuot apšvarinę, pašaukė praeivius, kurie padėjo iškviesti greitąją. Per visą gyvenimą jau nepamenu, kiek kartų esu važiavęs greitąja.

Kažkada būdamas Belgijoje dirbau sargu automobilių aikštelėje. Kartu su manimi dirbo toks malonus senukas Alardas. Algos gaudavau gana neblogai. Jis saugodavo aikštelę dieną, o aš - naktį. Kartais senolis pasilikdavo ilgiau. Jam patikdavo su manimi pasikalbėti po darbo. Apie viską, apie gyvenimą. Papasakojau, kaip atrodo Lietuva. Kodėl iš jos išvažiavau. Jis mane kažkaip suprato. Nebuvo panašus į tipinį lietuvišką pensininką, kuris amžinai viskuo nepatenkintas. Išmintingas. Paprastas, kaip du kart du. Jis pats gyveno vienas - žmona pasimirė prieš daug metų. Anksčiau dirbo naktimis, jam labai patiko skaityti knygas. Daug jų perskaitė. Daug papasakojo istorijų. Netgi privertė perskaityti „Žiedų valdovą“, nors, atvirai pasakius,  niekada nemėgau stebuklų pasakų. Stebėjausi, kaip suaugęs žmogus gali skaityti tokias nesąmones, tačiau vėliau padėkojau jam už tą knygą. Ir ne tik už ją.

Turėdavau keturias darbo naktis ir tris išeigines. Dienomis miegodavau, o naktį šėldavau įvairiausiuose Antverpeno alternatyvios muzikos klubuose. Klausiausi roko, pankroko, metalo ir dubstepo užuomazgų ir drum'n'bass'o, buvau įnikęs į marihuaną, kartais sutikdavau smagių kompanijų su kuriomis kvaišindavomės viskuo nuo DMT iki kokaino. Turėjau tokį pažįstamą Šarlį. Jis buvo juodaodis prancūzas ir turėjo daug pažįstamų Šiaurės Afrikoje, kurie parūpindavo jam ir jo draugams geriausios kokybės marihuanos, hašišo ir kitų linksmybių, kurių pusę pavadinimų jau pamiršau. Turėjom tokį bendrą skvotą Antverpeno priemiestyje, kur naktimis susirinkdavom apsvaigti. Brolis ir sesuo - Džekas ir Siuzi iš Londono grodavo mums pianinu, kurį radom savo užkariautos pastogės palėpėje, jį nuvalėm ir sutaisėm. Grojimas ne kaip naujo, tačiau mums to užteko. Namas, kuriame rinkdavomės, buvo dviejų aukštų gelsvas kotedžas. Marie iš Štutgarto, kuri naktimis dirbo šokėja, papasakojo man, jog rado šią vietą visai atsitiktinai. Jos draugas, nekilnojamo turto įmonės praktikantas, Hansas, su kuriuo mėgdavom pavartoti DMT, užsiminė jai, kad šio namo šeimininkai žuvo avarijoje ir neturėjo jokių artimųjų. Namas stovėjo apleistas daugiau nei penkerius metus. Niekas kažkodėl jo nenusipirko. Tokių namų toje gatvėje buvo dar bent keletas. Pati vieta ko gero nelabai traukė žmones - iki miesto centro buvo kelio gabalas, o ir kainos ne pačios patraukliausios. Pilna tuščių namų. Namų vaiduoklių... Gal niekas nenorėjo imti tragedija pažymėto namo? Galbūt belgai yra ne tik ramūs, bet ir prietaringi žmonės? Hansas prasitarė, kad namas dingo iš nekilnojamo turto firmos sąrašų dėl kažkokių labai įtartinų aplinkybių. Žinoma, apie tai jis niekam pernelyg nesiskundė, o ir mes turėjom kur būti. Kartais ant į svetainę sutemptų sofų susirinkdavo didžiulės, o kartais visai kuklios „savų“ kompanijos. Kartais grodavo gyva, o kartais „atsineštinė“ muzika iš grotuvų. Rami ir iš proto varanti. Visuomet būdavo kažkas nauja ir negirdėta. Sutikau tenai daugybę žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Daugiausiai Europos, žinoma. Kažkada netgi rūkėm marihuaną su tokiu dezertyru iš Libijos vardu Badis, kuris papasakojo, kaip Libijos kariuomenė „pradangindavo“ Al Kadafiui neparankius žmones. Kai jam buvo liepta „pradanginti“ savo kaimyno tėvą, jis pabėgo. Paprasčiausiai negalėjo to padaryti.  Dėl to žuvo keli jo draugai. Už tai ir parūkėm - kad kada nors Libijoje įvyktų revoliucija. Pažadėjau Badžiui, jog, kai ji pasibaigs, atvažiuosiu pas jį ir atvešiu kilogramą marihuanos, kurią kartu surūkysim. Savo pažado aš iki šiol neištęsėjau, o jau praėjo kokie aštuoni ar dešimt metų. Neseniai girdėjau, kad tam bjaurybei Kadafiui žmonės ketina kirsti galvą, jei dar nenukirto... O kur dabar Badis yra, nebežinau - po pusmečio nuo mūsų susitikimo išplaukė laivu atgal į Afriką prisidėti prie ginklo brolių, kurie planavo Libijai geresnę ateitį be diktatorių.

Pamenu, kaip vieną naktį pavartojęs grybų įgriuvau į lovą su dviem lezbietėmis iš Bulgarijos. Vėliau sužinojau, kad po metų jos išgarsėjo kaip porno filmų žvaigždės ir išvyko į Ameriką kilti karjeros laiptais. Kažkada į mūsų skvotą užsuko tuo metu mažai kam žinomi paaugliai ir su gitara bei pianinu sugrojo gabalą, kurį žmonės šiuo metu žino kaip „Crystalized“. Šaunūs tie vaikinukai ir mergina buvo. Vėliau jie išgarsėjo kaip“XX'ai“.  Bet vis tiek manau, kad pavadinimą galėjo susigalvot įdomesnį. Kai gėrėm absentą su Jamie Smiht'u, aš jam pasakiau, kad galėtų būti Chillax'ais, o jis man atsakė, kad esu kaimietis. Tada dar išgėrėm ir nusprendėm, kad bus gerai „XX“, nors prieš tai dar svarstėm apie galimybę jiems tapti „Exes“, tačiau skambėjo kažkaip nepatraukliai. Vėliau, kai po daugelio metų studijoje padėjau įrašinėti jų koverį Damon'ui Albarn'ui, anas nepatikėjo, kai pasakiau, jog tuos žmogelius pažįstu ir padėjau jiems susigalvoti pavadinimą. Albarn'as pasakė, kad mano istorijos yra labai įdomios, tačiau tiesos jose yra tiek pat, kiek kokybės šiandieninėje muzikoje. Kadangi labai gerbiau tą dainininką, man buvo kažkaip nepatogu su juo ginčytis ir išsisukdamas nuo konflikto pasakiau jam, kad gerai atrodo su naujais rūbais. Net kai po daugelio metų vis dar susitinkam išgerti kavos ir pasišnekėti, juokauja, kad žinau daugiau melų, negu jis kada nors yra regėjęs blogų prodiuserių. Sakau, džiaugiuosi, kad žino ir bent vieną gerą su charakterio ydom. Linksmas žmogus tas Damon'as, bet labai nepatiklus.

Vieną dieną paprašiau Šarlio suveikti man antidepresantų. Jis paklausė, kam man tas mėšlas, juk aš toks linksmas pašėlęs vyrukas. Kam tie vaistai? Pasakau jam, kad manęs nepažįsta. Jis pats tuo metu grojo indie roko grupėje „Killer party“. Jie buvo geri. Nors ir nenoromis, gavau iš jo, ko norėjau. Įspėjo mane, kad Valiumas dalykas rimtas. Su juo geriau nežaisti. Lyg būčiau mažas vaikas. Gal jis ir nujautė, kam man tie vaistai. Vis dėlto nebuvome tokie geri pažįstami, kad ilgai apie tai diskutuotume. Daviau jam dvigubai, kad nekamantinėtų. Vieną rytą grįžęs iš darbo atsidariau butelį vyno ir išgėriau gal kokias šešias ar septynias piliules. Ir kaip tik tą rytą pakeliui į darbą pas mane užsuko Alardas pasiimti „Žiedų valdovo“. Rado mane pačiu laiku. Buvau išvežtas į vieną tų superligoninių, kur man praplovė skrandį ir laikė savaitę, kol pasijutau geriau. Kažkoks žilabarzdis gydytojas vieną dieną atėjo į palatą pasikalbėti. Pasakė, kad jei ir toliau vartosiu narkotikus, organai virs drebučiais. Pasakė, jog atlikę tyrimus, jie pastebėjo, kad iš tėvo pusės būsiu paveldėjęs silpnus inkstus ir dar blogesnes kepenis. Man jokiu būdu negalima gerti ir rūkyti. Jam išėjus iš palatos ėmiau garsiai kvatotis. Ko gero nežinojo, jog būtent dėl tos priežasties ir paėmiau tas prakeiktas piliules. Man paskyrė reabilitaciją ir narkotikų prevencijos programą Antverpeno narkotinės priklausomybės gydymo skyriuje. Nuėjau ten tik vieną kartą. Mane išmetė iš darbo. Taip palikau Belgiją.

Taip atsimenu keisčiausią kelionę greitąja. Atrodė, lyg būčiau išskridęs iš kūno, tačiau stovėjau ir žiūrėjau į save iš šalies. Šalia lūkuriavo kelios dvasios - balta ir juoda. Jos ginčijosi tarpusavyje. Viena kalbėjo, jog man dar nevalia palikti šio pasaulio, nes turiu jame dar daug ką nuveikti, turiu įrodyti, jog nesu nevykėlis, o kita šaipėsi iš jos ir šaukė, jog aš pats to noriu, jau pasidaviau ir man laikas išeiti, o pasauliui bus tik geriau be manęs bei išsipildys mano svarbiausias troškimas. Galų gale įsikišau tarp jų ir suėmęs abidvi už skvernų sušukau „užteks“. Tada sąmonę užplūdo tamsa. Nežinau, kiek laiko ji tvyrojo. Atsipeikėjęs išvydau baltą patalpą, kuri, vėliau paaiškėjo, buvo mano palata. Dar pamenu, kaip regėjau motinos šypseną, kuri padėjo nebijoti tamsos.

Liko vos keli kilometrai iki gimtųjų Darbiškių. Ten gimiau, augau, iš ten išvažiavau, kai buvau dar visai jaunas. Šiandien man virš trisdešimt. Nežinau, kiek žmonių iš čia jau taip pat išvyko, kiek dar liko. Tik dabar suvokiau, kad bus tikrai gaila tų, kuriuos atsimindavau netgi būdamas tenai toli. Tokie buvo keli, o dabar jų gal jau ir nebėra?..