Sezoninė Ji

Ji buvo tokia puiki moteris,
Rudeninėmis akimis,
Apsisiautusi vėjais,
Sijonu iššluodavo
Rugsėjo apsunkintas gatves.
Ant palangės perėdavo kaštonų vaikus.
Merkdavo akį žilstelėjusiems paštininkams,
Kai jie mesdavo paskutinius atvirlaiškius,
Atklydusius iš vasaros.
Ji susirinkdavo laukinių obelų vaisius,
Iškepdavo pyragą kaimynų pradinukams,
Taip sunkiai nešantiems šaltinėlius ir pasaulio
Pažinimą kuprinėse.
Ta moteris, žinoma, buvo bevardė,
Nes ruduo suslepia balsus ir užsiuva lūpas.
Tavęs niekas nebešaukia gatvėse.
Dar truputis ir moters skruostai
Nusidažys raudonai,
Ji išties rankas apledėjusiam mėnuliui,
Vildamasi, kad aštrios snaigės
Pakeis jos delnų vingius.