Pro mano namą

1.

Pabėgu
apleidžiu namus -
noriu su ugnimi
pažaisti,
o bejėgis gintis,
paukščiu pavirsiu
ir pakilsiu į dangų
apleidęs namus,
plasnosiu rankom
išgąsdintas
neramus,
o mėnesienoj minga
medžiai, gėlės
ir širdis
kaip būgnas daužosi.
Smagų žvilgsnį
į mane pakėlusi -
matai naktis
ir mėnesienas
pro mano namą baltą,
o žemė
įmigus giliai
ir į skundus panašūs
bėga keliai

Suima skausmas
guolyje kietame
gyvenu
lyg karste, jame -
nei eiti, nei važiuoti
nei į marias plaukti,
aplink laukai, miškai
lyg žalios sienos.
Suskirdę lūpos
gaudo šiltą orą,
o plaučiai
lyg balionai pučiasi
ir akys -
dar nesenos.
Pavirstu į skundą,
pavirstu -
kelių ir pakelių
miegu giliu

Šarmos plaukai,
kietai suspaustas molis
trupės lengvai,
o moterys
gatvėmis kaukšės
ir iš medžių kris
strazdų lizdai,
o lietaus
akutės blizgančios
kels ir mane
į aukštį
ir kris akmenys
dusliai lyg meteorai,
lyg obuoliai

Matau
iš akių tavų
molinas rankas
ir nauja diena
tikiu, o tu - smagų žvilgsnį
į mane pakėlusi,
rauni dantis,
su visomis šaknimis
ir skini - paskutinę
mano gėlę.
Medžiai svyra,
medžiai šlamščia,
ir aš, svyruoju,
siūbuoju
lyg užlipęs
ant kamščio
ir lyg šykštuolis
iš tavų žingsnių grakščių
išsunkęs
visą vasaros šilumą -
pavirstu žalčiu.