Sunki diena

3.

Vėjai žarsto
žiedlapius
kaip sniegą,
o lietus ado
pavasario sermėgą,
o pavasaris
numirė,
ir tarp žiedų
balčiausių
ištįsą naktį -
kaukė vilkas,
o rytą, sesuo
užuolaidas
išdžiaustė,
jas skalbė, lygino
ir ilgai - šaukštus,
puodus plovė
ir jau trečias vakaras,
kai sodai
žiedlapius krečia

Vaikai
papasakos,
kur dingo
mūsų žiemos, vasaros,
o vilkę - užmušė,
kažkas užmušė,
ar išgąsdino ji kažką,
ar vaikams įkando -
alkani vilkiukai
po daržus laksto,
o gandralizdyje,
nė vieno gandro
ir žąsys, gervės
pakilusios aukštai
o kaip pasverti,
kaip įvertinti
tą, mano namo
pūvančią kertę?

Laukais, miškais
kasamės,
o kaip toli
ligi vasaros.
O jeigu mirtum
iš skausmo
plaukai pasišiauštų
suklupčiau
prie tavo duobės
ir saulė daugiau
nebešvies
sudeginsiu
prisiminimų šiaudus
prilenkęs ąžuolą
prie tavo duobės.
Palengva aušta,
tėvai liuobiasi
ir dingsta iš akių
tas amžinas
juodumas
virtęs dūmais

O pavasaris
suadytas,
sulopytas
ir aš sapnuoju
kažko laukiančią
tėvų lopetą
Įsmigs į žemę kastuvas
ir prisiminimų peiliai
į tuos šiaudus
į tą žemę
į tą rasojantį granitą
ir sunkiausia diena
užsimerks amžinai
ir pasigirs žemės
sunkus alsavimas,
kurią ir mirę
savinasi.
Lyg tavo saujoj molis -
sunki diena
ir jie, mažučiai
pamiršta,
kad laiko
tarp virpančių pirštų
visą žemės šlamštą.