Kaltė

Ji mane kankino. Graužė iš vidaus aštriomis iltimis lyg šuo, trupinantis kaulą. Tačiau ji trupino ne kaulą, o mano sielą. Plėšė į gabalus ir draskė. O man skaudėjo. Septynis metus ji taip mane kankino, o aš nieko negalėjau padaryti. Negalėjau jos sulaikyti, negalėjau ir sunaikinti. Kiekvieną laisvą minutę ji mane ėdė.
Aš žinojau, kodėl. Ji irgi žinojo. Ir tuo naudojosi, grauždama mane, kalbėdama man tai, ko nenorėjau daugiau nei girdėti, nei prisiminti.
Tada aš vaikščiojau po piliakalnį, kai ji vėl prabilo savo, badančiu lyg aštriausia adata, balsu.
- Tu nebijai? O jeigu jie sužinos, ką tada darysi? Bėgsi? Priešinsies? Nemanau, kad tau pavyktų. Juk tu bailys, tu nieko nesugalvotum, nieko nedarytum ir jie tave sučiuptų. Aš jaučiu, kaip tu bijai. Jaučiu, kaip virpi, kaip drebi, išgirdęs jo vardą. Prisimeni, ją? Atsimeni, koks buvo jos veidas, akys?
- Nutilk, - tyliai liepiau aš, - nutilk, nemanyk, kad tu viską žinai. Aš nebijau...
Aš jai priešinausi iš visų jėgų. Bandžiau galvoti apie kažką malonaus ir gero, bet ji buvo stipresnė ir valdė mano mintis, niekur jų nepaleisdama, taip kankindama mane.
- Kvaily! – sušuko ji. – Negi nematai, negi nejauti, kad artėja tavo pabaiga. Jie tave suras ir sunaikins. Manai, kad septynių metų pakako, kad viskas užsimirštų? Ne, ji ieško ir kai suras, tu pasigailėsi prieš septynis metus tai padaręs.
Aš prisėdau ant suolelio. Man skaudėjo galvą. Skausmas buvo toks, tarsi kas nors plėštų mano galvą perpus. Saulė jau leidosi, dangus nusidažė šiltomis spalvomis, bet tai nesuteikė man paguodos. Jos kalbos sugrąžino man visus prisiminimus. Aš užsimerkiau, stipriai suspausdamas akių vokus, ir, visai to nenorėdamas, panirau į prisiminimus. Mačiau save automobilyje. Salonas buvo silpnai apšviestas, nes važiavau naktį. Tolumoje mačiau miesto šviesas, taip gražiai ir romantiškai papildančias nakties tamsumą. Grojo radijas. Aš bandžiau neužmigti, bet vis labiau gaubė mano akis. Nenorėjau sustoti, nes iki namų buvo likę tiek nedaug...
Skriejau asfaltu. Norėjau kuo greičiau grįžti namo. Mano akys merkėsi, jų negalėjau sulaikyti ir užsnūdau. Tai supratęs greitai atsimerkiau, bet jau buvo per vėlu. Kelkraščiu ėjo moteris, vieniša keliavo namo. Bet kai atsimerkiau, jau važiavau tiesiai į ją. Nesugebėjau suvaldyti mašinos. Aš į ją važiavau, o ji net nespėjo atsisukti, kai atsitrenkė į stiklą, nuskrido virš mašinos stogo ir nukrito ant žemės man už nugaros. Nespėjo atsisukti... Nuspaudžiau stabdžius iš visų jėgų, dar net nesuvokdamas, ką aš ką tik padariau, ir greitai išlipau iš automobilio, norėdamas jai padėti. Pribėgau prie jos, gulinčios be jokių gyvybės ženklų. Taip, ji jau buvo nebegyva. Aš išsigandau. Tada bijojau, kad niekas nepamatytų, todėl greitai sėdau į automobilį ir nuvažiavau. Važiavau, o rankos virpėjo. Nesuvokiau, kas atsitiko.
Grįžau į dabartį. Man vis dar skaudėjo galvą. Buvo beveik sutemę, todėl atsistojau ir ruošiausi eiti namo, kai ji vėl prabilo.
- Matai? Juk atsimeni. Gerai atsimeni. Negi nesupranti, kad tai buvo tavo kaltė. Tu esi atsakingas už tos moters mirtį.
- Atstok. – buvau pavargęs. – Dabar jau nebesvarbu.
- O, tu klysti. Priešingai, net gi labai svarbu. Tu kaltas. Tu. Esi. Kaltas. Pripažink tai pagaliau. Pripažink!
Aš pravirkau. Šiltos ašaros riedėjo skruostais, nes aš supratau. Aš ją nužudžiau. Visą tą laiką aš tai slėpiau nuo savęs, melavau sau, įtikinėjau, kad aš nekaltas. Tačiau tada aš palūžau ir supratau: aš už tai atsakingas.
- TU ją nužudei! Tu ją nužudei. Atėmei gyvybę. TU!
- TAIP! AŠ JĄ NUŽUDŽIAU! – aš nukritau ant kelių ir išrėkiau tai visam pasauliui. – Atleisk man... – kūkčiojau. – Atleisk...
Stojo tyla. Ji išnyko, o aš likau ant kelių, tyliai raudojau. Staiga mano burna prasivėrė ir pro ją išskrido kažkokia švieselė. Ji mėlynai apšvietė mano veidą. Man pasidarė taip lengva ir ramu. Lyg akmuo nuo širdies nukrito. O švieselė kilo į dangų ir galiausiai išnyko nakties tamsoje.
Ašaros baigėsi, aš atsistojau nustebęs ir laimingas. Aš supratau: ji man atleido.