Sena Senamadžiaus diena

2.

Džiaugiasi
kažkas
išplėšęs pinigus
iš kasos
ir niekas nepataikaus
rankomis pamosuos -
liko paveikslai keli,
langų rėmai,
o albumuose,
mano nuotraukos
nė vienos.
Kelios šakos
į sienas remiasi,
o obelys, kriaušės -
žiedų staltieses
išvynios ir pasigirs
balsai iš minios
ir mano vestuvėse
pavasaris šoks -
visai kitoks

Vieną kartą
rašyti pabos
išsižadėsiu
poezijos
ir kalbos,
o pasaulyje
ir manęs
ne daug laukiančių
suprantančių
ne daug, o daugiau
laukiančių
saulės, erdvės.
Regiu naują dieną
lyg šakom
besiiriančią
į kitą krantą,
pakol vieną sykį
ir jos,
pėdos atvės,
o mano poeziją
nuplaus degtine
ir niekas, nepataikaus
ir išties numirs
eilėraščiai negyvi
ir be minties

Pilkuoja,
neįkandamas krantas
prieš akis
ir į mano klausimus
kas atsakys?
Raudonuos
stogų čerpės
ir nužydėjusių sodų
daugiau nebebus
ir iš Praeities
išnirę medžių šešėliai -
supras, kad ruduo
iš lapų čežėjimo,
o šakos
lyg peiliais,
dar pjaus
ir mano pasaulį
ir mano poeziją
perpus.
Iriuosi
sukandęs dantis
prieš vėją palinkęs,
o pavasaris
kas metai
kramtys
ir mano
nagus, ragus

Eilėraščiuose
vėjai, medžiai
kol kas,
neapgins ir tavęs,
o Laikas,
kaip moka,
taip ir šoka
ir dienos šviesoj
apgins rankas
ir man liks -
paveikslų,
langų rėmai
ir dar liks
viena drobė - balta,
kad liko
tu kalta
dabar ta drobė
lyg kūdikis -
spiegia, rėkia,
ir lyg po Vėlinių
paukščiai valosi
snapus, sparnus
ir smelkiasi
pro sienas, kailinius,
sapnus ir galų gale
rašysiu
kas metai
po vieną žodį
atsidūręs
danguje.