Knarkianti diena

1.

Pavasaris
svaigus,
šviesus -
sumaišęs visus
kvapus ir planus
o jeigu,
pavasarį mirčiau -
plaukai pasišiauštų
ir žodžiai išbyrėtų
lyg pelenai
o aš, su degančia mašina
į tuos tavo šiaudus
ir į tavo granitą
ir užmingu
amžinai,
o ant kapo
kiek pumpurų, žiedų -
nubundu
ir visas gėles
į gryną orą
išnešti žadu

Rožių puokštę
lyg paukštę
lyg baimę
rankose laikai  -
auginsim medžius,
kol gyvensim
kol būsim
ir išaugs vaikai
gerai, kad mūsų
ratai prasilenkė
ir tvoros, namai -
liko sveiki,
o mergaitė
geria kavą silpną,
o degtinė
karti ir stipri
ir žaibai
namų nekliudė,
tik tas žiburys
ilgai švietė
ištirpęs tolyje
ir knarkianti diena
lyg mergaitė
ant stalo
pasirėmus kaip silkė,
geria kavą
o spintose nekantrauja
suknios senos
ir naujos,
ir mergaitė laukia,
pakol Praeitis
nenukraujuos

Pakėlę negandas
ir lietų lengvai
ošiančiais medžiais
virsta tavo plaukai
o mergaitė
nušoka nuo tilto
ir išplaukia
į krantą
apsvaigusi
nuo to kartumo,
nuo tų dūmų
ir mergaitė
visą rudenį laukia,
kada putinai paraus,
ir šiąnakt
kas nors žuvo,
kas nors numirė
žuvo meilė,
žuvo, nebėra,
taip ir geriau
kažkas, išgąsdintas
paspruko
ir suraibuliavo
vanduo gylus,
o kaip spokso
pro slystančius
lapus ir stiklus -
vakaras tylus

O mūsų laukimą
ginklą slaptą,
kažkas slepia
ir rankom dengia
išgąsdintą
tą tavo kaktą
o jeigu
numirtum ir tu
plaukai
pasišiauštų
ir kristų lapai
nuo šakų,
tegu krinta lapai, tegu
noriu,
kad diena išauštų
ir išaušta -
knarkianti diena
lyg upės vilnis,
o saulė - šviečia 
lyg mergina
nekalta -
atėjusi
iš kriaušių
ir obuolių
šalies.