mano kentaurai šitaip vaitoja
sklidinos akys
virpančios odės
rudens kasdienybei
vėlei prisėdus
būkim palikę
viską vilkams
tai, kas beprotiška
visai neatrodė
rudenį virsta
tik sutema
moliu
ar dienraščio iškarpa
dyka dejone
į dangaus tiesiąją
liturginiu žodžiu
šlampančiu sodu
dievas klajoja
nepaliko rugsėjis
pasakom
vietos
beliko ilsėtis
---
mes kibirai du
tušti
lyjančiam rėčiui