Ištižęs pavasaris

3.

Sapnuoju
gatvę tiesę
jau šviesu -
rankomis
paliesiu.
Užlies žaluma
baltaveidį šlaitą
sumerks klevai, beržai -
geltoną ilgesį
į upę,
ir tu, baltais bateliais
tą, nerimą
į šipulius suskaldžius
tą vakaro gerumą
sujaukus
ir gimsta mintys,
kurias, kažkas
tamsoje suklastos,
o žmonės
skubantys
ir laikini
nesustos

Bandau
skriaudas nuplauti
ir tylėti
ir akių spindesį
mylėti,
o veliumas žydras
lyg snaigėm
lyg dobilais nusėtas
ir tvinsta,
meilės upės
iš visų kraštų,
o snaigės
jau išsiilgusios
pavasario
ir krinta
po vestuvinių
vežimų ratais
po mūsų kojom
linksta vieškelis
ir virsta
nekaltos valandos -
vaikais,
o gatvės
pumpurais, žiedais,
sudygusios
o gatvės
lyg prisiminimais
apvyniotos
ragai ir mums sudygo
ir nuplaukti,
tą ilgesį
dar nevėlu,
o tamsoje
nematyti
nei namų,
nei avilių

Dangus plyšo
Ir ant skruostų
šypsena išdygo
ir saulė
lyg citrina,
tarp medžių
lyg saulė.
- Peliuke
mano nuotaka
aš, jūros dugnas
ir Praeitis
ant tavo kelių
lyg atmintis
sustirusi,
o ežerai, upės
atspindi mus
ir mes regim
lyg laivus -
plūduriuojančius
namus

Jeigu,
ne tavo genamas
į kojas dėčiau
jeigu tiek sparnų
kiek tu, turėčiau.
Suskaldyk nerimą
ir mane
į šipulius suskaldžius,
kai viskas taip brangu
ir trūksta,
mums draugų
ir tuščios
mūsų malkinės,
o tavo gerumas
nelengva prisimint
ir tokia,
sujaukta galva
stačia galva
žemyn -
susitaikius
su to mažo pasaulio
mintim ir mirtim.