Alkis medžiojo mūsų sielas

nakties šešėlis tada dar buvo itin trumpas
balti pūkai nusėjo pievų gaivą
karštis įsupo oro siluetą
iliuzijos daili pynė
palankų šypsnį tiesė
it elegantišką žaidimą žaidė
---
maištaujančias ir neramias
nusitempė į savo dailų urvą
vėjais sluoksniuotą labirintą
ir perskaitė senas sagas
apie save ir savo brolius
jų laimę, gyvenimą ir mirtį
---
aistros laukinės rūmus
didingai laukiančius malonės
ugnim viliojančius net tuos,
kurie beveik ledu ar akmeniu pavirtę
---
įtužusius juoduosius pykčio žirgus
jų seną trypiančius
ir naują kuriančius
kartoko ritmingumo šuolius
į miegančias ir melagingas širdis
---
jaukiai valdingą prieraišumą
jo šildantį ir saugų rūbą
visiem, kurie galvoja esą iš ties laisvi
ir laisvės spalvomis dabina savo šaldantį atstumą
---
Alkio pagautos sielos
Iriasi jausminga tirštuma
Šis kelias nemarus ir ilgas
---
Į savo ištakas
Senai palaidotų prasmių siauras ertmes
Ieškodamos ir apsistodamos ties tuo,
Kuo jau seniai nustojo būti