Ištižęs pavasaris

2.

Žiūriu į kelią
dar anksti,
dar miega žmonės -
darbais užversti.
- Peliuke
mano nuotaka,
tik mes, kaip du
balti futliarai -
remiamės
eilėraščiais į dangų
ir tarp aistrų, meilės,
mėnulį regim,
mėnulį,
tą apvalų
ir nuskinam
tą vaisių
laikiną, laukinį,
ir lyg pumpurus,
lyg žiedus
skainiojam žodžius -
takai, keliai
pradžius

O spinduliai
šakas apžergę
skleidžia pumpurus, lapus,
o pavasaris
pažliugęs, skubus
žiedais aptaško
ir mus.
- Peliuke
mano nuotaka
atsklęsk skląstį
surask mane -
balti rūkai,
suvelti plaukai,
laukai, miškai -
paukščių balsų
jau klausos -
pasigirsta
griaustinių juokas
ir žmonės, medžiai
iš proto eina,
ir iš žiedų
bitės kraustosi
ir klykia paukščiai
atlėkę
iš miesto pakraščių
ir mes, pilni
aitraus kvepėjimo
nutolstam
viens nuo kito -
be priežasčių

Paliekame
namus, tėvus,
ko gero
paliekame
rūškanus priekaištus,
lyg dalgius
ant prieklėčio,
o sugrįžę moterys
atspindi ir mus.
- Peliuke
mano nuotaka -
vestuviniai žirgai
jau žvengia
ir aš girdžiu,
kaip žmonės, medžiai
nubunda
ir debesų vėduoklės
lyg peteliškės margos -
medžius ir krūmus
žiedais aprengia,
o mums -
reikės išeiti
ir nesugrįžti greit

Tamsoje
bandysim ropštis
ir kuris iš mūsų
lyg obuolys,
nukris, kuris?
Nuskinsim vaisių -
laikiną, laukinį
ir saugosim
kaip akies vyzdį,
tegu niekas
vėluotis negrįsta
tegu skuba
į pažliugusio pavasario
laikiną kiną.
Susmigs į veidus
lyg priekaištai
žiedai, spinduliai
ir nušvis saulė
tarsi po atlaidų
ir galų gale
drumsčiasi kaip upės,
tos tirštos sutemos
sunkesnės ir už tylą,
kai pagrindinis
obuolys skyla
ir žiūri į akis,
apžergus dviračius,
vakaro saulė
tokia ir mūsų dalia
ir pradaro, vakaro
saulė duris -
kviesdama ir mus
į namus
lyg mama.