Karnavalo minioj
siautulių apimtoj
aš verkiu rūdimis
ir meldžiu: lai užgis
išdaužyti langai
širdyje - nelengvai
susidėvi gėla.
Vis žaizda negyva
savo randu primins
skausmo dūrius naktim
ir dienom, kol smilkau
malonumais vien sau.
Vien žvirgždu basomis
pro vidines duris
sunkiai veriamas jau
įeinu pagaliau.
Ryškia ryžto skraiste
pasišviesiu, skriste -
sielon sklęsiu gilyn
surišta dabartim.


Audrė






