Žemuoginiai ledai

Trūkinėjanti balso gija
nusivėrusios balsės nuo smilgos
„ma-ma gir-dit? “ užlūžta
jau ne
a-a i-i? sūnau, nenutilk gi
mama ten jūs? žinojot čionai
rūkas mėlynas
lomos šlapiuoja
čia lig skausmo per ryškūs drugiai
ir plėšresnės už neviltį kuojos

žemuoginiai ledai per saldu
smilgos debesis būna šukuoja

mama žinot čionai po nakties
lovoj prakaitas
kūnas garuoja

lino patalą būna paties
mano moteris likus Pakruojy
ir išlygins man kelnes juodas
ir ant veido raukšles
mylimoji

čia kitaip
čia nelyg negaluoju

tėvą pažadinkit, tėvą
teprieina prašau geruoju
neišeis?
jau daugkart neišėjo?
atminty jį vis tiek nešioju:

blankios sienos sušalęs rytas
baltos gėlės vaškinis veidas
ir aš tarsi glaudžiu jį „tėve“
per vėlai
bet anksčiau neleidot

tarsi rakštį nešioju kaltę
išrašytą visokiom datom
net į sapno duris įkaltą...

–paskui jį jau eilė kiek matom
patraukit nuo automato
liniją užima tyli
verkia sau į chalatą
marš atgal į palatą
ir paduokit ledus nuo stalo
žemuoginius? taip juos pamatęs
kaip jaunamartės šilkas bąla –
jie jam visad primena mamą