Raudonasis mėnulis III

- Kas čia grabinėjasi? - nutaisęs seksualų balsą paklausė Rėjus, tačiau, kai atsisukęs išvydo mane iškart surimtėjo, - Nina? - jis buvo nustebęs. Tikriausiai svarstė – ar aš tik netyčia jį paliečiau, ar aš persigalvojau ir nusprendžiau būti su juo.
- Man reikia su tavimi pasikalbėti, - tariau apsižvalgydama, ar niekas nemato, ir tada čiupau Rėjų už rankos ir užstūmiau laiptais viršus.
Rėjus buvo toks nustebęs, jog net nežinojo, ką sakyti. O jis nedažnai praranda amą. Įstūmiau jį į savo kambarį ir užrakinau duris, jog niekas nesutrukdytų man su juo kalbėtis ar, tuo labiau, nepamatytų mūsų kartu. Pamatęs ką darau Rėjus pakėlė antakį, tyliai klausdamas manęs ką aš darau.
- Sakei, - pradėjau palengva, - jog Deividas daro kažką blogo. Noriu sužinoti kas tai, - susikryžiavau rankas ant krūtinės, jog Rėjus pamatytų, kad aš nusiteikusi rimtai.
- Ir tu matei jį su Izabele, - Rėjus gan nusivylęs atsiduso, pamatęs, kad aš čia vis ne dėl jo, o tik dėl tos man nežinomos istorijos.
- Čia nėra nieko juokingo, - pasakiau tai tokiu balso tonu, tarsi būčiau maža mergaitė.
Rėjus priėjo prie manęs, uždėjo savo tvirtas rankas man ant pečių ir švelniai mane papurtė.
- Atsipalaiduok, - lengvabūdiškai tarė jis.
- Visiška nesąmonė, - atsakiau Rėjui.
- Žinau, kas tau padėtų, - paslaptingai tarė jis.
- Kas? - dabar jau visai pasijutau tarsi mažas vaikas, kuriam vyresnysis brolis aiškina, ką daryti.
- Štai kas, - švelniai atsakė Rėjus ir apkabino mane.
Iš pradžių tik stovėjau nuleidusi rankas į šoną ir laukiau, tačiau jo glėbyje jaučiausi saugi. Atrodė, kad Rėjus galėtų mane apsaugoti nuo visų pasaulio negandų. Po kurio laiko pakėliau rankas ir taip pat apsivijau jį rankomis, paguldžiau savo galvą jam ant peties ir stipriai prisiglaudžiau. Keista, bet nesijaučiau jam svetima. Jaučiausi savo vietoje. Užuodžiau jo mėtinį odekoloną, kuris man labai patiko, ir silpną šampūno kvapą. Rėjaus kaštoniniai plaukai buvo vos banguoti, trumpai nukirpti. Jis taip pat panėrė savo galvą į mano ilgus plaukus. Manau, mėgavosi avietiniu aromatu. Aš pirmoji atsigavau iš šios transo būsenos. Atsitraukiau nuo jo ir pažvelgiau į akis, tarsi bandydama įžvelgti, kuo gi jis toks ypatingas. Manau, jog jau aiškiai matėsi, kad ir jis mane traukė. Rėjaus veidas buvo neįžvelgiamas, tačiau vis tiek galėjau jame pastebėti pasitenkinimo šypseną. Jis buvo laimingas, kad jo neatstūmiau. Iš tiesų, net nežinojau ką darau. Staiga taip stipriai jo užsigeidžiau, jog net nežinojau ką daryti. Sugriebusi jo veidą, įsisiurbiau jam į lūpas. Mano jausmai visada pirma pasirodydavo fizinėje versijoje. Bučiavau jį taip pat karštai, kaip ir praėjusį kartą. Nors Rėjus iš pradžių buvo apstulbęs mano poelgiu, gan greitai įsijautė į ritmą. Kas keisčiausia, šį kartą aš troškau jo labiau, nei jis manęs. Pati stūmiau jį link savo lovos, o jis, rodos, nesipriešino. Na, iš tiesų, pati nesugalvoju priežasties, kodėl jis turėtų. Rėjaus rankos klaidžiojo po mano nugarą. Po truputį, jis perėmė vadžias į savo rankas. Jis nuvertė mane ant lovos, o pats užvirto ant viršaus. Tuomet atsegė mano suknelės užtrauktuką, einantį per visą suknelės priekį. Trumpam atsitraukęs apžvelgė mano kūną – mano persikinė oda, apšviesta kambario šviesos, tarsi spindėjo. Buvau su savo gražiausiais apatiniais – balkšvos spalvos, su nėriniais.
- Baik, - tarstelėjau. Visai nenorėjau, kad būtent dabar jis manimi žavėtusi. Tas gali palaukti.
Rėjus pradėjo bučiuoti mano pilvą, po truputį kildamas viršun. Pasiekęs lūpas, apvertė mane į viršų. Bučiuodamasi bandžiau nuimti jo marškinėlius. Kadangi man niekaip nesisekė, Rėjus trumpam atsitraukė nuo manęs ir pats juos nusiėmė.
- Kada gi pagaliau mylėsimės? - susierzinusi paklausiau. Negalėjau pakęsti, jog reikia taip ilgai laukti.
Rėjus keistai pažvelgė į mane, o tada nustūmė į šoną. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis taip gali.
- Ar aš kažko nesuprantu? - paklausiau jo, matydama kaip jis velkasi savo marškinėlius, nes tai tikrai buvo labai neaišku.
- Nina, viską, ką tau pasakiau aną vakarą, viskas buvo tiesa, - nežinau kodėl, bet Rėjus atrodė nuliūdęs.
- Argi tau nepatinka išdykauti? - paklausiau jo griūdama atgal į lovą.
- Ne tai turiu omenyje, - Rėjus staiga nusisuko, bet manau, jog mačiau jo veidą užplūstant raudonį. Taip, jis manęs norėjo, tai buvo aišku ir be žodžių, todėl, kad Rėjų išdavė jo pagaliukas, tačiau tai ne daug ką reiškia, - Nina, nenoriu, kad tai būtų tik vienkartinis nuotykis, - tarė jis pripuolęs prie manęs ir sugriebęs mano veidą, - Nenoriu, jog viskas taip būtų tarp mūsų. Nenoriu slapstytis, - apmaudžiu balsu aiškino Rėjus.
Kelias sekundes nesupratau, apie ką jis kalba. Tačiau suvokimas vis dėlto atėjo.
- Deividas, - sušnabždėjau. Buvau visai jį pamiršusi, - O Dieve, - susiėmiau galvą rankomis ir pažvelgiau į Rėjų, - Ką aš padariau, kaip aš galėjau? - pradėjau blaškytis po kambarį, nežinodama ką daryti. Vieną vertus, su Rėjumi patyriau tokį malonumą, kokio niekada nepatyriau su Deividu. O tai mane verčia jausti dar blogiau, - Turiu eiti, - greitai susisegiau suknelę ir, nespėjus Rėjui nieko pasakyti, atsirakinau duris ir išpuoliau iš kambario.
Laimei, koridoriuje nieko nebuvo, tad niekas nematė manęs su Rėjumi. Praeidama pro šalį pažvelgiau į sieninį laikrodį. Buvo beveik vidurnaktis, bet aš jau nebeturėjau jėgų su kuo nors šnekėtis. Nutariau, kad susirasiu Kelę ir paprašysiu, kad vakarėlį perkeltų į savo namus.
Kaip ir numaniau, Kelė šoko su Rolandu. Abu buvo įsijautę į muziką, tad ją ištraukti buvo tikrai sunku.
- Negadink man linksmybių, - papriekaištavo Kelė.
- Aš blogai jaučiuosi, - tai buvo tiesa, tačiau, ne ta prasme. Blogai jaučiausi ne kūnu, o galva, - Gali perkelti viską pas save? - pažvelgiau į ją maldaujamu žvilgsniu. Iš pradžių, Kelės veidas buvo nepatenkintas, tačiau ji vis tiek nusileido
- Ai, - giliai atsiduso Kelė, tada, susikaupusi, suriko, - Vakarėlis pas mane! Visi, varom! - ir parodė link durų.
Visi pradingo iš mano namų vos per kelias minutes. Liko tik Deividas, kažkokia mergina ir Rėjus.
- Pratęsime vakarėlį? - parodęs į save ir į mane paklausė Deividas.
- Gal kitą dieną, aš tikrai blogai jaučiuosi, - nutaisiusi pavargusi balsą atsakiau. Nežiūrėjau į jį, kaip visą laiką, tačiau žvelgiau į Rėjų, o jis žvelgė į mane. Buvo nejauku, po viso to, kas įvyko, bet nesusilaikiau. Aišku, žvalgėmės taip, kad niekas nesuprastų, kur įsmeigti mūsų žvilgsniai.
- Nagi, - tarsi negalėdamas patikėti paklausė Deividas, - Tu ką, rimtai?
- Aš tau paskambinsiu, - tariau tai kaip atpildą už šią dieną.
- Žinoma, - Deividas tvirtai suspaudė lūpas, kad neišsiveržtų jo nepasitenkinimas, apkabino mane ir išėjo. Paskui jį išsekė ir mergina, tačiau tuo metu man rūpėjo ne tas. Rėjus specialiai pasiliko paskutinis. Galbūt tikėjosi, kad leisiu jam pasilikti
- Nereikia pagalbos? - šypsojosi jis. Tikrai matė, jog man visai ne bloga, o aš tiesiog norėjau visų atsikratyti.
- Ne, nereikia, - atsakiau, tačiau Rėjus ir toliau tylėjo, - Gal tu jau eik, - tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriais galėjau nutraukti tylą.
Rėjus, vis dar šypsodamasis, palinksėjo galva. Palydėjau jį iki durų. Rodos, jis negalėjo apsispręsti, ar apkabinti mane, ar tiesiog atsisveikinti. Vis dėlto, jis prisiglaudė mane prie savęs ir palaikė porą sekundžių. Tada tiesiog išėjo. Kadangi turėjau daug darbo, nusprendžiau kuo greičiau viską pabaigti ir eiti tiesiai į lovą. Jau norėjau pradėti rinkti plastikinius puodeliu, kai pasigirdo beldimas.
- Tai aš, - pasigirdo Rėjaus balsas iš už durų.
Greitai prišokusi atlapojau duris.
- Kas yra? - nustebusi paklausiau.
- Atrodo, Deividas pamiršo, jog turi vežti dar vieną žmogų, - linksmu balsu atsakė Rėjus, - Ar galiu pas tave pernakvoti? Naktį miške būna pilna lokių, - nusijuokusi jį įleidau, tačiau Rėjus nesiliovė kalbėti, - Nenoriu būti sudraskytas. Be to, jei sutikčiau lokį, nurodyčiau jam tavo namų adresą. Jis tikrai neatsisakytų suleisti savo dantų į tokį kūną, -  jis parodė į mane. Besikvatodama švelniai jį pastūmiau ir nurodžiau, ką tvarkyti.
Vis dėlto, džiaugiuosi, jog jis sugrįžo. Būtų buvę baugu likti vienai. Tačiau žinojau, kad dabar neišvengsiu rimto pokalbio. Atidėjusi mintis į šalį puoliau rinkti puodukus. Kalista ramiai sukinėjosi aplinkui. Paskutinį kartą pažvelgiau į Rėjų. Jis susikaupęs tvarkė. Tyliai atsidususi tvarkiausi toliau.