Vėjas atnešė žinią

Maceinos akys lėtai užsimerkė: vėjas jam atnešė žinią: plėšikai pagrobė jo merginą. Ką tu darytum, jeigu tau vėjas atneštų žinią, kad tavo pana pagrobta?
Pirmiausia jis paskambino į sporto klubą.
- Sveikas .. sveikas, kur prapuolei? – draugiškai tarė Babenčikas intensyvaus bokso treneris.
- Noriu sportuoti, - pasakė Maceina. – Pradėsiu šį vakar..
Antra ką jis padarė: Maceina atėjo į Finansinę uniją.
- Ko šypsaisi? – draugiškai paklausė trenerio Babenčiko brolis, dirbantis kasoje apsauginiu.
- Kaip galvoji, man tris milijonus duos?
- Tau, Maceina, duos ir milijardą..
- Man daug nereikia.
Grįždamas namo dar spėjo paimti greitųjų kreditų, kurių užteko laikrodžiui su gegute.
Namuose jo laukė tris kvietimai į ginklų reprezentacijas ir vienas kvietimas į viešnamį, kurio Maceina niekaip negalėjo perplėšti, todėl įgrūdo į vidinę odinės striukės kišenę.
Laikrodį su gegute jis pastatė vonioje, kad atsitiktinė kulka nesustabdytų laiko.
Jam reikėjo ginklo.
Turgaus kioske Maceina susitiko su savo pirmos klasės mokytoja Paulauskiene ir įteikė jai gėlių. Mokytoja smogė jam lazda šaukdama:
- Už tuos, kurie jūroj.. už tavo gražias sidabrines akis..
Maceina paėmė mokytojos lazdą.
Tai buvo geroji lazda, kurios dėka jis išmoko kas parašyta - skaityti, o kai nėra ką skaityti – rašyti.
Maceina paguldė Paulauskienę ant grindų – tai buvo magiškas veiksmas, vėliau padėsiantis mokytojai mokyti kitus vaikus. Tiesa, ji jau buvo seniai pensijoje.
Pakeliui namo gatvės plėšikai užpuolė Maceina, bet labai pasigailėjo.  Plėšikų vadas ligoninėje suskaičiavo keturiasdešimt tris mėlynes vien ant dešinės blauzdos.
- Gydytojau, ar jis gyvens? – paklausė Babenčiko žmona, dirbusi tuo metu, gailestingąja.
- Gyvens vis blogiau. Maceina gerų žmonių lazda netalžo, - atsakė gydytojas – anestiozologas.
Babenčiko žmona apsiverkė ir kitą rytą padavė pareiškimą emigruoti iš šalies be vyro.
Kai Maceina įžengė į sporto klubą nešinas lazda broliai Babenčikai nuleido akis.
Babenčikas, tas kuris dirbo sporto klube, atidarė duris į rūsį ir tarė:
- Išeik, Aldona, mes – Babenčikai – pralaimėjom. Maceina laimėjo. Garbė Maceinai.
Brolius Babenčikus laidojo anksti ryte, kad niekas nepamatytų jų mėlynų veidų.
Maceina miegojo apkabinęs Aldoną, kuri laukėsi kūdikio nuo brolių Babenčikų. Apie tai Maceina sužinos vėliau, bet dabar jis miegojo ramus, po ranka pasidėjęs Paulauskienės lazdą.