Kaip tyliai atėjau į tavo gyvenimą, taip ir išeisiu

Kaip tyliai atėjau į tavo gyvenimą, taip ir išeisiu…

Ką tik išvydau šiuos žodžius ir jie privertė mane susimąstyti. Kartais nori kažko, ko negali gauti ir kartais gauni tai, ko visiškai nenorėjai. Ir būna, kad mėgini įžvelgti savo atspindį šaligatvyje po gausaus lietaus, bet pasiduodi supratęs, kad tai beprasmiška. Kiek daug dalykų prarandame galvodami kad tai beprasmiška? Trumpas mažas akimirkas ir didelius ilgus atsiminimus. Jei lyjant lietui sėdėdamas prie lango su arbatos puodeliu neturi ką atsiminti tai tik belieka suprasti, kad gyvenimas kaip ir geležis - nenaudojamas rūdija.
***
O ar tu man gali parodyti žvaigždes? O mėnulį? Ar paimti už rankos ir nusivesti per medžiais apsodintą alėją lyjant lietui ar krentant lapams? Nereikia skėčio. Nereikia jo. Mano skėtis bus nuotaika ir aplinka, kaip iš tos kvailos Nestea reklamos. Bet ar tai nėra nuostabu? Aš tikrai myliu paprastumą. Paprastume vis dar tebeslypi žavumas, ramybė, harmonija.
***
Aš tyliai atėjau. Tyliai paliečiau tavo esybę. Tyliai patraukiau savo nuo šalčio sugrubusius pirštus. Tyliai atsidusau ir tyliai nuėjau. Nes aš nenorėjau trukdyti tau sapnuoti gyvenimą. Sapnuoti mažytį pienės pūką ir švelnią kačiuko pėdutę… Tiesiog pabijojau likti šalia…